Kepenis riebina ir padidintas alkoholio vartojimas. Photo by Louis Hansel on Unsplash
Pradžiai norėčiau susitarti: riebią ir mažai angliavandenių turinčią mitybą vadinkime tiesiog keto mityba, taip bus patogiau ir skaitytojui, ir man, rašančiąjam.
“Kas labiausiai kenkia kepenims?” – klausia dietologas, subūręs būrelį pasekėjų ir dėstantis pamatines “gyvenimo tiesas”, susijusias su mitybos įtaka organizmui.
– Aš, aš! – nekantriai kelia ranką vienas.
– Aaaaš! – šnypščia kitas.
– Gerai, – nusprendžia dietologas. – Šį kartą mums į klausimą atsakys Petriukas.
– Aaaa, – Petras sutrikęs. Juk toks lengvas klausimas papuolė, galima pasirodyti išmintingu. – Alkoholis, aštrūs patiekalai ir riebalai!
– Teisingai, Petriuk. Sėskis, uždėsiu tau pliusiuką!
Visi laimingi: dietologas, kad gerai išmokino, Petriukas, kad lengvai atsakė, užsidėjo pliusą. Ir aplinkiniams nekyla abejonės. Juk taip: kepenys linkusios riebėti, tad, joms akivaizdžiai kenkia alkoholis, riebalai. Na, ir tas mistinis aštrus maistas. Bet, kad riebalai kenksmingi – jokių abejonių!
– Kepenys, kaip bebūtų gaila, riebalus traktuoja kaip toksinę medžiagą, yra netgi tokia liga – riebalinė hepatozė. Jos metu kepenys apauga riebalais ir nustoja skaidyti toksinus…. Kaip apsaugoti kepenis? – toliau intriguoja dietologas.
Kiek palaukęs pats ir atsako:
– Atsakymas gana paprastas: vengti riebaus maisto, alkoholio ir nesaugių lytinių santykių.
Po to pradeda reklamuoti “kepenis saugantį” preparatą ir pasakoti apie stebuklingą kai kurių žolelių poveikį. Žoleles galima įsigyti čia pat ir gana nebrangiai.
Taip, tokia liga yra – riebalinė hepatozė, sukelta ne alkoholio, o tam tikrų mitybos ypatumų. Šiaip dietologas ir sveikas protas mums sako, kad kuo mes riebiau valgome, tuo daugiau riebalų kaupiasi ant kepenų. “Esi tai, ką valgai” – galvoje iškyla sena “tiesa”, ir susidėlioja logiškas atsakymas: kuo riebiau valgai, tuo labiau tunki, atitinkamai, riebalais apteka ir tavo kepenys. Gaila dietologo ir aukščiau minėto “sveiko proto”, tačiau aptekimas kūno riebalais (nutukimas) ir riebus maistas – tai ne vienas ir tas pats. Taigi, elementari logika, kai paliečiama žmogaus fiziologija, kartais gali ir pavesti. Tokiais atvejais reikalingos žinios, ir tik jos.
Pirmiausia, reikia žinoti, kad maistiniai riebalai tiesiai į kepenis nekeliauja. Prieš tai jie yra perdirbami į taip vadinamus chilomikronus – tai lipoproteinai, specialūs baltymai, transportuojantys riebalus mūsų organizme. Į kepenis patenka viskas, kas susidaro iš chilomikronų – riebalų rūgštys, glicerinas, cholesterolis ir riebaluose tirpūs vitaminai. Visa tai reikalinga kepenims, kad palaikyti organizmo sveikatą ir jos pilnai prisitaikiusios tokių medžiagų perdirbimui. Tad, dietologo posakis, kad “kepenys riebalus traktuoja kaip toksinę medžiagą,” skamba mažų mažiausiai keistai ir neįtikinamai.
Be to, riebalas riebalui nelygus. Pavyzdžiui, tyrame alyvuogių aliejuje ir kituose natūraliuose riebaluose yra oleino ir linolo rūgščių, kurios, kaip tik riebalų kaupimąsi kepenyse mažina! O transriebalai, kurių pilna pramoniniu būdu sukuriamuose riebaluose, iš tikrųjų iššaukia uždegimus.
Toliau: ne visas maistas, koks bebūtų kaloringas, organizme “elgiasi” vienodai. Mąstant pagal energijos tvermės dėsnius, būtų galima manyti, kad, kuo maistas kaloringesnis, tuo daugiau jo “nesudegintų” likučių turėtų pereiti į nepanaudotos energijos atsargas – kūno, o taip pat ir kepenų riebalus.
Maisto kaloringumas yra reikšmingas dalykas, tačiau kur kas svarbiau tai, kaip mūsų organizmą įtakoja tam tikras maistas. Nutukimas atsiranda ne todėl, kad žmogus persivalgo, viskas tiesiog atvirkščiai: būtent nutukimas verčia žmogų persivalgyti. O jis pats (nutukimas) atsirado visai dėl kitų priežasčių.
Organizme riebalai kaupiasi ne dėl suvalgomo maisto kaloringumo ir išnaudotos energijos santykio, o dėl konkrečių maisto medžiagų įtakos hormoninei riebalų apykaitos reguliacijai. Pirmiausia – dėl hormono insulino, kuris vaidina pagrindinį vaidmenį nutukimo reikaluose, o taip pat dėl diabeto atsiradimo.
Jei rimčiau, insulinas – tai ne vienas iš faktorių o pagrindinis faktorius. Kai žmogus valgo maistą, žadinantį insulino išsiskyrimą, tuo pačiu ląstelės darosi jam “atsparesnės”. Kuo tas atsparumas didesnis, tuo labiau organizmas kaupia riebalus ir tuo mažiau juos degina.
Koks maistas žadina insulino išsiskyrimą? Dar iš mokyklos laikų žinome, kad tai jokiu būdu ne riebalai, o cukrūs ir kitokie angliavandeniai. Aukštas cukraus lygis kraujyje stimuliuoja išsiskyrimą insulino, kuris yra atsakingas už tai, kad tas cukrus būtų perduotas į organizmo ląstelių vidų. Bet tai ne vienintelė insulino funkcija. Jis stabdo organizme esančių riebalų virsmus, iššaukia jų kaupimąsi. Ir dar: riebalais virsta būtent gliukozė, ir šie du procesai (insulinas bei gliukozės virtimas riebalais) priveda prie kepenų suriebėjimo.
Pasaulinio lygio dietologai (ne tokie, kuriuos aprašiau aukščiau) ir mokslininkai mano, kad patį žalingiausią poveikį (vertinant angliavandenius) kepenims daro FRUKTOZĖ.
Fruktozė, priešingai, nei gliukozė, iš karto energijos neišskiria, o pirmiausia patenka į kepenis. Čia ji virsta riebalais ir tuo pačiu mažina ląstelių jautrumą insulinui. Rezultatas: kasa gamina vis daugiau insulino, o tai, kaip jau žinome, kaupia riebalus organizme, atitinkamai, ir kepenyse. Reiktų atkreipti dėmesį, kad vaisiuose fruktozė yra “surišta” maistinėmis skaidulomis, kurie ją kažkiek sulaiko, o štai pramoniniuose sirupuose bei padažuose fruktozė yra “laisva” ir lengvai patenka į kraują bei kepenis.
Mokslininkams jau senokai aišku: nutukimus bei kepenų riebėjimą didele dalimi lemia nevaldomas fruktozės vartojimas. Fruktozė kepenis veikia labai panašiai, kaip alkoholis. Alkoholis, etilo spiritas, fruktozė – mažina ląstelių jautrumą insulinui ir riebina kepenis. Taip prasideda kepenų uždegimas ir metabolinis sindromas – visas metabolinių sutrikimų rinkinys.
Dr Jeffrey Browning savo 14 pacientų padalino į dvi lygias grupes. Reikia pažymėti, kad visi jie sirgo riebaline hepatoze.
Vienai grupei buvo pritaikyta keto dieta, kitai – mažai kalorijų turinti dieta. Po dviejų savaičių, pačių naujausių įrenginių pagalba, buvo tiriamos eksperimento dalyvių kepenys. Keto dietos dalyvių kepenys sintetino daugiau gliukozės, tačiau ją sintetino iš ne angliavandenių turinčių šaltinių. Tai reiškia, kad kepenims reikėjo “deginti’ daugiau riebalų, kad šiuos virsmus aprūpinti reikiamu energijos kiekiu. Kitais žodžiais: tam, kad kraujyje palaikyti normalų gliukozės kiekį, kepenims reikėjo daug daugiau stengtis, naudoti energijos, kurią ji “pasiėmė” iš ją supančių riebaliukų. Riebalų sankaupos, esančios ant kepenų pradėjo tirpti, kepenys pradėjo intensyviai gyti, taisytis. Taip pat pradėjo liesėti ir šios grupės dalyviai – buvo fiksuojami akivaizdūs svorio pokyčiai.
Deja, tokie smagūs pokyčiai mažai kalorijų naudojusios grupės narių nepalietė.
