Pradžia » Visi įrašai » Kaip aš numiriau

Kaip aš numiriau

Neįtikėtinas sapnas aplankė mane šiąnakt…
Vaikštom su sūnumi Mantu ir dar kažkokiu kilbuku (vyriškos giminės) po Laisvės alėją Kaune ir prašinėjam išmaldos.
Sūnus su tuo diegu netikėtai sėda ant dviračio ir neklausydami mano protestų išmina nežinoma kryptimi. Bandau juos pasivyti, tačiau be šansų.
Na ką, toliau prašau išmaldos. Kažkokioj parduotuvėj, netoli Soboro, mane pavaišina: duoda tris gražius geltonu keksiukus. Vieną suvalgau – skanumas neįtikėtinas! Apsidžiaugiu, kad dar du liko, kaip tik sūnui ir tam vaikeliui kažkokiam. Ir, kaip tik, žiūriu, pareina abu ant to dviračio!
Išbėgu į priekį, rėkiu, kad sustotų, laikau atkišęs keksiukus, anie nereaguoja, pramauna pro šalį! Bėgu paskui. Pribėgu Nemuną, o ten ir mano vaikeliai jau nuo dviračio nulipę ilsisi.
Pribėgu keksiukus atkišęs, rėkiu:
– Ei, paragaukit, kaip skanu!
Anie nereaguoja. lakstau aplink, visaip rėkauju bei šūkauju, jaunimas manęs… nemato!
Tada Mantas sako:
– Šakės, kaip gaila, kad tėvas numirė…
Tada jau susimėtau ir aš: kaip tai numirė! Aš, va, čia, ir dar su keksiukais!
Staiga keksiukai pavirsta į smėlį ir subyra. Stoviu ištiesęs rankas, byra keksiukai ir staiga suvokiu, kad mano sūnus manęs matyti ir girdėti negali, nes aš iš tikrųjų miręs…
Bet, tada mintis: bl@t, jei po mirties taip jausiuos, tai visai za#abys! 🙂
Ir nuvariau į Kauno zoologijos sodą. Nežinau, kodėl.

Komentuokite