Vakar, grįžęs iš parduotuvės, prie savo namų vartelių sutikau kaimyną.
Seniai nebuvau jo matęs, pakalbinau. Kaimynas, kaip visada, į mano žodžius reagavo labai emocionaliai, tačiau kitokio atsakymo nesulaukiau, o ir nesitikėjau. Jis nuo pat gimimo negali kalbėti.
Pakviečiau jį į namus: abu žinojome, ko norime.
Mano moteris, pamačiusi kaimyną, kiek nustebo, tačiau nuoširdžiai apsidžiaugė.
Susėdome į krėslus, kaimyną… užsikėlėme ant kelių ir pradėjome niurkyti.
Kaimynas – katinas reguliariai pas mus užsuka – kad jį iki valiai išglostytume. Gerai ir jam, ir mums.
