1964-1982 m. – TSKP CK pirmasis, o vėliau generalinis sekretorius, 1960-1964 m. ir 1977-1982 m. – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas.
Apie jį sukurta neįtikėtinai daug anekdotų. Tačiau tik nedaugelis jų išliko iki šių dienų, nes aktualūs buvo tik tame laikmetyje.
Jo valdymas buvo vadinamas sąstingio laikotarpiu. Tuo pačiu tai buvo partinės nomenklatūros klestėjimo laikotarpis.
Mažai kas prisimena, kad brežnevinis „sąstingis” prasidėjo nuo reformų. 1965 m. TSRS pramonėje pradėti diegti rinkos santykiai (savarankiška apskaita), todėl aštuntasis penkmetis (1966-1970 m.) buvo sėkmingiausias tarybinėje istorijoje ir buvo pavadintas „auksiniu”. Iš viso buvo pastatyta 1 900 didelių įmonių. Šalies ginkluotosioms pajėgoms šiuo laikotarpiu buvo būdingas precedento neturintis jų kovinės galios augimas.
Jis pirmasis suderino aukščiausias partines pareigas – Komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir valstybės vadovo – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko – postus. Tačiau šalį valdė Brežnevo aplinka.
Aukščiausias pareigas tarybinės valdžios hierarchijoje jis ėjo 18 metų – nuo 1964 m. iki mirties 1982 m.
O pagrindinė jo klaida, kaip mano daugelis istorikų, buvo ta, kad jis laiku nepasitraukė iš valdžios: ir tai nebuvo biologinio amžiaus klausimas. Galingos valstybės vadovui nederėtų mąstyti praeities stereotipais, jo mąstymas turi atitikti pasaulio keitimosi dinamiką.
Tarybinės sistemos žlugimas prasidėjo tada, kai generalinis sekretorius nusprendė ne reguliuoti, ne spręsti, o valdyti tarsi karalius, patogiai gulėdamas ant šono. Nors egzistuoja versija, kad jis vis tik norėjo pasitraukti, tačiau nepavyko to padaryti laiku.
Atėjimas į valdžią
Leonidas Brežnevas gimė 1906 m. gruodžio 19 d. Iljos ir Natalijos Brežnevų šeimoje Kamenskojės (nuo 1936 m. – Dneprodzeržinskas) mieste, Jekaterinoslavsko gubernijoje, Ukrainoje.
1915 m. įstojo į klasikinę vyrų gimnaziją, o 1921 m. baigė Pirmąją darbo mokyklą (taip buvo pervadinta buvusi gimnazija).
Dirbo kūriku Dniepro metalurgijos gamykloje, vėliau – darbininku Kursko sviesto kombinate. 1927 m. baigęs Kursko žemėtvarkos technikumą, pradėjo dirbti žemėtvarkininku Kursko srityje. Tačiau netrukus jis persikelia į Sverdlovską ir tampa Sverdlovsko srities skyriaus vadovu. Tuo pat metu jis įstoja į Visasąjunginę komunistų partiją (bolševikų).
1931 m. Brežnevas grįžo į Kamensko miestą, įstojo į Arseničevo institutą ir tapo instituto profsąjungos komiteto pirmininku, vėliau – partijos komiteto sekretoriumi. Baigęs institutą ir dirbęs politiniu instruktoriumi tankų kuopoje, 1936 m. jis dirbo metalurgijos technikumo direktoriumi gimtajame mieste, kuris jau buvo pervadintas Dneprodzeržinsku.
1937 m. jis buvo Dneprodzeržinsko miesto tarybos pirmininko pavaduotojas, o 1939 m. pradėjo partinę karjerą – buvo paskirtas Dnepropetrovsko srities komiteto prekybos skyriaus vadovu. Vėliau jis tapo propagandos apie gynybos pramonę, sekretoriumi.
Prasidėjus karui, 1941 m. liepą jis vadovauja Pietų fronto politiniam skyriui. Nuo 1942 m. dirbo Užkaukazės fronto Juodosios jūros pajėgų grupės politinio skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1943 m. buvo paskirtas 18-osios armijos politinio skyriaus viršininku. Pasibaigus karui, 1945 m. jis buvo paskirtas Priekarpatės karinės apygardos politinio skyriaus viršininku.
1950 m., dirbo Zaporožės ir Dnepropetrovsko sričių komitetuose ir buvo išrinktas Moldovos komunistų partijos centrinio komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1952 m. plenume po XIX partijos suvažiavimo Stalino siūlymu buvo išrinktas kandidatu į TSKP CK prezidiumą, TSKP CK sekretoriumi.
1953 m. Georgijus Žukovas įtraukia generolą leitenantą Brežnevą į generolų, dalyvavusių suimant Lavrentijų Beriją, grupę.
1956 m. po XX suvažiavimo komunistų partijos centrinio komiteto plenume Leonidas Brežnevas išrinktas kandidatu į CK prezidiumo narius, TSKP CK sekretorius ir kuruoja šalies gynybos, sunkiosios technikos gamybos bei kapitalinės statybos klausimus. Nuo tada prasidėjo Brežnevo partinės karjeros Maskvoje laikotarpis. 1957 m., palaikęs N. Chruščiovą kovoje su „antipartine grupe”, jis buvo išrinktas TSKP CK prezidiumo nariu, o vėliau tapo TSKP CK biuro pirmininko pavaduotoju.
1960 m. tapo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, o po trejų metų jis jau TSKP CK sekretorius. 1964 m. vasarą, rengiantis sąmokslui nuversti Nikitą Chruščiovą, jis atsistatydino iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigų ir susitelkė į TSKP CK sekretoriaus veiklą.
Draugas Leonidas Iljičius
1964 m. spalio 14 d., nušalinus N. Chruščiovą, Leonidas Brežnevas užima TSKP CK pirmojo sekretoriaus postą. Nuo tada Brežnevas tapo tikruoju valstybės vadovu, nes valdant N. Chruščiovui lenininė ministro pirmininko pozicija galutinai pasitraukė į antrą planą.
Atėjęs į valdžią jis paskelbė, kad grįžta prie „lenininių kolektyvinio vadovavimo principų”. Kartu su Brežnevu svarbų vaidmenį vadovybėje atliko Aleksandras Šelepinas, Nikolajus Podgornas ir Aleksejus Kosyginas.
Brežnevas žinojo, kad jo, kaip generalinio sekretoriaus, postas yra laikinas. Tačiau Brežnevui, biurokratinės kovos meistrui, pavyko laiku pašalinti Šelepiną ir Podgorną ir į svarbiausius postus paskirti jam lojalius žmones: Jurijų Andropovą, Nikolajų Tichonovą, Nikolajų Ščelokovą ir Konstantiną Černenką.
1965 m. nustojo egzistuoti N. Chruščiovo sovnarhozai (liaudies ūkio tarybos), kurie buvo grindžiami teritoriniu principu. Vietoj šių tarybų buvo atkurtos sąjunginės – respublikinės ir visos sąjunginės ministerijos pagal pramonės šakas. Iš esmės buvo atkurta senoji centralizuota šalies ekonomikos valdymo per ministerijas sistema. Tai reiškia, kad buvo atkurta valdžios vertikalė. 1965 m. buvo 43 LŪK (liaudies ūkio tarybos) (pirminės 105 LŪK buvo sustambintos) ir visasąjunginė TSRS liaudies ūkio taryba, TSRS Aukščiausioji liaudies ūkio taryba, kuriai buvo pavaldus Gosplanas (valstybinis planas), Gosstrojus (valstybinės statybos) ir kiti ūkių komitetai. Visą tai pakeitė ministerijos.
1966 m. po XXIII Komunistų partijos suvažiavimo Brežnevas užėmė atkurtas stalinistines TSKP CK generalinio sekretoriaus pareigas.
1970 m. atsirado tradicija, kuri gyvuoja iki šiol. 1970 m. gruodžio 31 d. TSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas pirmą kartą Naujųjų metų išvakarėse per televiziją kreipėsi į tautą šalies vadovybės vardu.
1976 m. jį ištiko insultas, tačiau jau kitais metais jis tapo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku ir taip sujungė TSKP CK generalinio sekretoriaus ir aukščiausio valstybinio posto – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko – pareigas. Manoma, kad nuo to laiko šalies valdymas galutinai perėjo į jo aplinkos rankas.
Septintajame dešimtmetyje tarptautinėje arenoje prasidėjo procesas, vadinamas „atpalaidavimu”, kurio pasekoje dvi pasaulinės sistemos iš dalies susitaikė. Būtent tuo metu, 1973 m., Brežnevui buvo įteikta Lenino premija už taikos tarp tautų skatinimą. Po dvejų metų Brežnevas pasirašė Helsinkio susitarimus, kuriais buvo patvirtintas sienų neliečiamumas Europoje.
1979 m. birželį Vienoje jis pasirašė Strateginės ginkluotės apribojimo sutartį su JAV prezidentu Davidu Carteriu, o gruodį leido tarybinei kariuomenei įžengti į Afganistaną. Taip prasidėjo ilgus metus trukęs tarybinių karių dalyvavimas Afganistano vidaus konflikte.
Portreto papildymui
Viena iš Brežnevo silpnybių buvo apdovanojimai ir titulai. Ši silpnybė, be kita ko, buvo daugelio anekdotų pagrindas. 1966 m. gruodį 60-ojo gimtadienio proga jam buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas, o po dešimties metų jis gavo antrąją Didvyrio žvaigždę. Trečioji Tarybų Sąjungos didvyrio „Auksinė žvaigždė” ir aukščiausias karinis apdovanojimas „Pergalė (Победа)” tapo apdovanojimais už literatūrinę kūrybą. Literatūros kūriniai – „Mažoji žemė”, „Atgimimas”, „Plėšiniai” – tapo privalomi studijuoti mokyklose ir partinėse organizacijose. 1981 m. gruodį, minint 75-ąsias gimimo metines, jis buvo apdovanotas ketvirtuoju Tarybų Sąjungos didvyrio medaliu „Auksinė žvaigždė”. Tais pačiais 1981 m. jis vienintelis gauna gryno aukso ženklelį „50 metų TSKP gretose”. Kitų partijos veteranų ženkleliai buvo gaminami iš sidabro su paauksavimu. Jis yra vienintelis žmogus TSRS istorijoje, turėjęs penkias “Didvyrio” auksines žvaigždes: vieną žvaigždę gavo, kaip Socialistinio darbo didvyris ir keturias žvaigždes kaip Tarybų Sąjungos didvyris.
Be to, be visokių apdovanojimų, aukso medalių, pavadintų Karlo Markso, F. Žoliot Kiuri vardais ir t. t., ir t. t., ir t. t. Brežnevas buvo apdovanotas absoliučiai visais TSRS ordinais, išskyrus Motinos didvyrės ordiną.
1982 m. lapkričio 10 d. Leonidas Iljičius Brežnevas, TSKP CK generalinis sekretorius, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas mirė. Palaidotas Maskvoje, prie Kremliaus sienos.
Leonidas Brežnevas buvo vedęs Viktoriją Brežnevą (mergautinė pavardė Denisova). Jie susituokė 1927 m. gruodžio 11 d. ir susilaukė dviejų vaikų – Galinos ir Jurijaus.
