Kartą išminčius nutarė gražiai pašnekėti, po ranka papuolė suvalkas, tačiau tai išminčiaus nesustabdė.
– Žmogau, – iškilmingai prabilo išminčius, – ką tu man jaustum, jei aš tau padovanočiau milijoną eurų?
– Ką… Aišku, būčiau tau be galo dėkingas! – nemelavo suvalkas.
– Labai malonu, – geraširdiškai šypsojosi išminčius. – Tu esi dėkingas ir geros širdies žmogus.
– O jei aš tau pasiūlyčiau 10 milijonų, tačiau su sąlyga, kad kitą rytą tu neatsibusi? – toliau kamantinėjo išminčius.
– Na, tokiu atveju man tų pinigų nereikia… – liūdnai atsakė suvalkas.
Ir čia atėjo tas momentas, kai išminčius gali pilnai pasireikšti, išsišnekėti ir pamokyti.
– Matai, – tęsė jis išdidžiai. – pasirodo, kad mes turime turtą, kurio neįkainotum jokiais pinigais! Tiesiog eilinis rytas, tačiau tu jo nekeistum į jokius turtus. Tai reiškia, kad mes ir taip esame be galo, be krašto turtingi, tik nesuvokiame to!
Suvalkietis patylėjo, po to gražiai paprašė:
– Tai gal grįžtam prie to vieno milijono, kurį man pažadėjai, be jokių sąlygų? Ir aš dėkingas, ir tau malonu, ir iš ryto atsibusim…
