Rusijos poliomielito ekspertai, tarp jų daktarė Marina Vorošilova ir daktaras Michailas Čumakovas (kairėje), stebi, kaip terapeutas mankština 3 metų berniuko kojas Kenio institute Minneapolyje @Bettmann Archive
Dabar apie šią ligą žinome tik iš nuogirdų, o buvo laikas, kai ji žudė vaikus, o kas likdavo gyvas, galėjo visą gyvenimą likti paralyžiuotas.
Poliomielitas – ūminė virusinė infekcinė liga, dar vadinama vaikų infekciniu paralyžiumi, plintanti fekaliniu – oraliniu būdu. Dauguma poliomielito infekcijų yra be simptomų. Apie 1 % ligos atvejų virusas su krauju patenka į centrinę nervų sistemą, kur pirmiausiai užkrečiami ir suardomi motoriniai neuronai. Tai sukelia atitinkamų galūnių raumenų susilpnėjimą bei paralyžių. Dažniausiai šia liga užsikrečia vaikai iki 5 m. amžiaus.
Nuo 1950 metų TSRS pradėjo siausti didelė poliomielito epidemija, taip pat apėmusi ir mūsų šalį, nors didžiausias sergamumas buvo Estijoje. Epidemijos apogėjus – 1958 metai.
Tuo metu medikai tikrai nesnaudė. Matant mirtiną grėsmę, TSRS medikams buvo leista bendradarbiauti su amerikiečiais.
Į komandiruotę JAV išvyko patys protingiausi medikai bei mokslininkai, jiems vadovavo stipraus charakterio nenuorama, Stalino premijos laureatas, Mokslo Akademijos narys Michailas Čumakovas.
Iki komandiruotės mediko karjera dažnai kabodavo ant plauko. 1953 metais, būdamas D. I. Ivanovo virusologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriumi, atsisakė atleisti iš darbo savo pavaldinius, susijusius su “gydytojų byla”.
Už tai Čumakovas buvo pašalintas iš partijos gretų bei atleistas iš direktoriaus pareigų, atitinkamai, įdarbintas skyriaus vedėju. Ilgai laukė suėmimo, tačiau 1953 metais mirus Stalinui, grėsmingi debesys praplaukė pro šalį.
Labiausiai poliomielitas įsisiautėjo Pabaltijyje, valdžia nusprendė įkurti Poliomielito institutą, o Čumakovas buvo paskirtas instituto direktoriumi.
Jau 1956 m. gydytojas kartu su žmona virusologe Marina Vorošilova ir leningradiečiu akademiku Anatolijumi Smorodincevu buvo išsiųstas į Jungtines Amerikos Valstijas kovoti su bendru priešu – poliomielitu.
Amerikiečių kolegas nustebino tarybinio intelektualo temperamentas. Iš pradžių „ideologiniai priešai” vienas į kitą žvelgė atidžiai: juk jie turėjo petys į petį gelbėti pasaulį. Tačiau ledai netrukus atitirpo: padėjo Čumakovo atsivežta degtinė ir ikrai.
Štai ką apie bendravimą su Michailu Čumakovu savo atsiminimuose rašė amerikiečių gydytojas Albertas Sebinas (Albert Sabin):
„Profesorius Čumakovas bandė iš manęs padaryti komunistą po daugelio valandų, kai gėrėme degtinę ir suvalgėme didelį kiekį ikrų. Jam nepavyko, kaip ir man nepavyko jo pakeisti. Tačiau tai nesutrukdė mums kartu su abipuse pagarba ir draugyste dirbti, kad nugalėtume bendrą priešą, vadinamą poliomielitu”.
Čumakovas ir jo komanda išvyko triumfuodami: Sebinas sovietų specialistams pateikė „gyvą vakciną” – susilpnintas originalaus viruso atmainas. Remdamasis Sebino štamais, Čumakovas galėjo atlikti klinikinius tyrimus ir pradėti masinę vakcinos gamybą.
Po ilgų ginčų su biurokratais ir asmeninio Michailo Čumakovo skambučio ministro pirmininko pavaduotojui Anastazui Mikojanui, TSRS buvo atlikti didelio masto Sebino štamo bandymai. Ir jau 1959 m. sausio-balandžio mėnesiais Estija ir Lietuva gavo pirmąją vakcinos partiją, kuria, vadovaujant V. Čumakovui, buvo paskiepyta daugiau kaip 27 tūkst. vaikų. Tuo pat metu Latvijoje skiepijimą atliko kolega virusologas A. A. Smorodincevas.
Iki 1959 m. vasaros epidemija Baltijos šalyse buvo visiškai įveikta. Tarybinę vakciną iš karto įsigijo daugiau kaip 60 pasaulio šalių.
Lietuvoje jau 1962 metais susirgimu poliomielitu skaičius krito maždaug 200 kartų.
