Gyvenimo pinklės

Jūs net neįsivaizduojate, kokias pinkles mums spendžia gyvenimas!
Nuo ilgo gyvenimo pavargęs žmogus viliasi vieną dieną ramiai užmigti ir nepabusti. Tačiau tai – misija neįmanoma…
Ši hipotezė žinoma jau seniai, panašiai galvojau ir aš, dar jaunystėje, tačiau tik dabar pabandžiau į ją pažvelgti giliau ir apsidžiaugiau, o tuo pačiu ir labai išsigandau.
Gyvenimas – mirtis…
Gyvybė – negyva materija. Koks tarp jų ryšys, kas vyksta atėjus mirčiai?
Logika sako, kad mes gyvename tarsi kokiame GYVYBĖS BURBULE. Šalia mūsų – artimieji, šunelis, lauke pilna vabaliukų, bakterijų, mes tiesiog kunkuliuojame gyvybėje, tuo pačiu patys būdami gyvi.
Iš kur mes atėjome? To nežino niekas. Tačiau FAKTAS tame, kad anksčiau, kai mūsų nebuvo, mes nieko neprisimename.
Tikėtina, kad mums numirus, mes ir vėl papulsim į tą pačią vietą, iš kur atėjome į NEGYVYBĘ.
Tačiau į GYVYBĖS BURBULĄ atėjau ne aš vienas, mūsų atėjo milijardai (kalbant apie žmones), o kitų gyvybės rūšių išvis skaičiukas neįvardijamas! Gyvybės daug, ji visur ir visokiomis formomis. Kiekvienas gyvas padarėlis kažkada gimė, tai yra, atėjo iš negyvojo pasaulio, tai taip pat FAKTAS. Darome išvadą; GYVYBĖ atkeliaus iš NEGYVYBĖS, tai yra tokios vietos, apie kurią mes nieko nežinome, nejuntame (bent dabar, kol gyvi) ir, apskritai, nesuvokiame. Kitas FAKTAS yra tas, kad mirę mes vėl grįšime į NEGYVYBĘ.
Kaip žinoma, gamtoje viskas vyksta ciklais. Ryte teka Saulė, vakare leidžiasi, planetos turi savo orbitas, kaip ir elektronai, viskas kartojasi begalę kartų. Žiemą keičia pavasaris, tačiau žiema ir vėl ateina. Nėra pradžios, nei pabaigos. Netgi jei priimti mokslininkų hipotezę, jog prieš 13 milijardų metų įvyko Didysis Sprogimas, o po 50 milijardų metų visa Visata vėl susitrauks į tašką, tai jokiu būdu nereiškia, jog tai pabaiga. Tai cikliškumas – Sprogimas – plėtimasis – susitraukimas – taškas – vėl Sprogimas ir t.t. Ir nesvarbu, kiek laiko viskas trunka: tai vis tiek kartojasi, kad ir po begalybės metų.
Tad, kyla pagrįstas klausimas: kodėl iš NEGYVYBĖS negalime ir vėl sugrįžti į GYVYBĖS BURBULĄ? Tiesą pasakius, būtų net keista ir sunkiai paaiškinama, kodėl tai negalėtų Įvykti. Sakykime, kad tam, jog iš NEGYVYBĖS galėtum sugrįžti į GYVYBĘ, reikia tam tikrų ypatingų sąlygų. Na, nežinau, gal kažkaip turėtų išsidėstyti atomai, sąveikauti tam tikra molekulių rūšis ar kažkas panašaus. Tai nesvarbu. Tegul tikimybių teorija mums sako, kad toks šansas yra 1 iš 10 pakelto milijardiniu laipsniu. Gal tai gali įvykti tik kartą per tūkstantį metų, o gal ir per milijardą milijardų metų, tai absoliučiai nesvarbu!
Juk jau išsiaiškinome, kad viskas kartojasi ciklais ir viskas yra amžina. Tegul, kad ir po milijono Didžiųjų Sprogimų, susidarys tam tikros sąlygos, kad tu iš NEGYVYBĖS galėsi grįžti į GYVYBĘ, bet tu tikrai grįši.
Esant NEGYVYBĖS zonoje laikas mums neegzistuoja. Tai tas pats, kaip nugrimzti į gilų miegą ar gauti stiprią narkozę. Tu užmerki akis, jas atmerki, ir nors būna praėję kiek laiko, tau tas laikas neegzistavo. Ir nesvarbu, ar tu užmiegi valandai ar milijardui metų. Tau nėra jokio tuščio tarpo. Tu miršti, o po akimirkos tu ir vėl gyvas. Neaišku, kur gimei, kuo gimei, tačiau tu vėl sukiesi GYVYBĖS BURBULE.
Gali būti, kad grįžti į šį ratą reikia paprastų sąlygų ir tu atgimsi po savaitės, po metų, gal po šimtmečio. Mes to žinoti negalime, nes savo praeitų gyvenimų neatsimename. Spėlioti būtų kvaila, o faktas galėtų būti tik tavo pačio realūs prisiminimai, ko, gaila, nebūna, tad, ši sritis – per kiek laiko žmogus vėl grįžta į GYVYBĖS BURBULĄ, yra tamsi ir neištirta.
Taip pat neaišku, ar žmogus grįžta tokiu pačiu pavidalu, ta prasme, žmogaus pavidalu, ar gali susivokti kitoje gyvybės formoje. Pavyzdžiui šuns, ar slieko. Tai nežinoma. Tačiau bijoti nereiktų (nors baimė nieko ir nekeičia) – kiekvienas gyvas padaras garantuotai nori būti tuo, kuo dabar yra. Ir, jei mums baisus atrodo musių gyvenimas, tai musėms baisus – žmonių. Kiekviena gyvybės forma yra idealiai prisitaikiusi prie GYVYBĖS BURBULO, ją ištobulino gamta per milijardus metų, o, tikėtina, kad ateity visos gyvybės formos bus dar tobulesnės, tad, gimti kažkuo kitu, nei žmogumi, baimintis jokiu būdu nereikia.
Taip pat neaišku, ar mes su GYVYBĖS BURBULU esame susiję geografiškai, ar gyvybė gali dalintis bet kur, kur ji egzistuoja? Gali būti, kad atgimti galime visai kitoje planetoje, visai kitoje galaktikoje, ar net paralelinėje visatoje, todėl ten egzistuojančių gyvybės formų įsivaizduoti negalime. Galbūt atgimsime išsivysčiusioje civilizacijoje ir mintimis valdysime keliones kosmosu, o gal atsidursime kažkur, kur dar tik atsiranda pirmosios amebos. Ar dinozaurų pasaulyje. Nežinia.
Bet kokiu atveju gyvenimas nesustoja nei akimirkai, nei sekundei, nei sekundės dalelei! Tas ir gąsdina. Kyla klausimas: o tai kada “pailsėti”? Niekada. Jei jau papuolei į šį gyvenimo ratą, sukis jame amžinai ir tikėkis, kad sekantį kartą atgimsi itin tobulame pasaulyje, kur džiaugsmo ir laimės bus kur kas daugiau, nei skausmo ir nelaimų…
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite