Skip to content

Gyvenimas ar mirtis: kas geriau?

gyvenimas ar mirtis

Tam, kad pasiruoštų pomirtiniam gyvenimui, žmonės pridaro begalę sunkiai protu suvokiamų dalykų. Asociatyvi nuotrauka

Pabandysiu atsakyti į du esminius klausimus. Pirmas: kokiame būvyje atgimsime? Antras: kas geriau – gyvenimas ar mirtis?

Religijos ir tikėjimai, ypač, kurie aiškina apie reinkarnacijas, tarsi savaime suprantamu dalyku laiko, kad po mirties žmogus ir vėl atgims būtent žmogumi. Toks teiginys, tiesa sakant, neįrodomas, kaip ir priešingas. Kaip gyvybė, palikusi žmogaus kūną, atgimsta materialiame pasaulyje, nežino niekas. Visa tai   –  tik filosofiniai apmąstymai ir tikėjimas. Kaip žinome, tikėjimas nėra tiesa, tai tik savęs raminimas kokia nors tema.

Tad, visai tikėtina, kad tu save, žmogau, kitą kartą suvoksi jau ne žmogaus, o kokio nors kito gyvio kūne. O gal ir žmogaus. Tačiau imkime patį ekstremaliausią (mūsų požiūriu) atvejį  –  mes atgimstame kitame padare. Tragedija? Nemanau. Pirma  –  mes nieko nepamename. Antra  –  kiekvienas, pasaulyje egzistuojantis padaras yra tobulai prisitaikęs prie tam tikrų savo egzistavimo sąlygų, todėl reiktų manyti, kad jis yra tobulybių tobulybė, kaip ir mes dabar apie save manome.

Štai, bebras minta medžių žieve ir tai jam yra tobuliausias maisto produktas, geresnio jis nesuvokia, neįsivaizduoja. Jam skanu, be galo skanu, o jo namas po vandeniu  –  tai vilų vila, kurioje be jokių rūpesčių gyvena jo žmona ir vaikučiai. Patalpink bebrą į auksinius rūmus su tarnais  –  nugaiš. Nes toks gyvenimas jam prilygsta kalėjimui, nelaimei. Ir taip gyvena kiekvienas padaras  –  savo aplinkoje, idealiai prisitaikęs, be jokių ypatingų rūpesčių, laimingai ir iki mirties.

Tad, atgimti kitokiu padaru nėra jokia bėda, nei problema, galima sakyti, kad dauguma padarų net neturi milijonų psichinių bėdų, kurias turi žmogus, kuris vieną dieną sumąstė, kad yra gamtos ir pasaulio valdovas. Ir bebras, ir strazdas, ir tarakonas  –  idealiai prisitaikę padarėliai, jaučiantys viską, ko mes ir trokštame: meilę, laimę, džiaugsmą ir visus kitus pasaulio malonumus. Todėl neverta bijoti, kad atgimsi kitokiame kūne.

Dabar esminis klausimas, antrasis: geriau gyventi ar būti mirusiu?

Žinoma, pasirinkimo neturime, nes mus veikia visi visatos dėsniai ir taisyklės, tačiau pafantazuoti galima. Ką reiškia mirtis? Tu nedalyvauji kasdieniame gyvenime, kažko tai nejauti, tuo pačiu, tavęs nekankina jokios problemos. Kai stipriai, giliai, miegi, tu nejauti nieko, tačiau tai netgi malonu: kai atsibundi, tu su pasitenkinimu pagalvoji, kaip kietai, be sapnų miegojai… Reiškia, sąmonės netekimas  –  nieko tragiško. Tai tam tikra būsena, mums neįprasta, tačiau egzistuojanti, kartais patiriama ir nesukelianti jokių nemalonių asociacijų.

Visai tikėtina, kad tikroji egzistencija ir yra ta, mūsų vadinama nesąmoningoji būsena, o gyvenimas su emocijomis  –  tai bausmė, kančia ir kažkokių nuodėmių atpirkimo būdas. Kai tu sąmoningas, privalai kovoti už būvį, stengtis gauti maisto, susirasti porą palikuonių pratęsimui, statytis namus, kad nesušaltum, kariauti, kovoti ir t.t. Kai esi nesąmoningas  –  jautiesi puikiai, tau nieko neskauda, niekas nerūpi, tu esi nirvanoje. Tad, ar gyvenimas geriau už mirtį? Nedrįsčiau atsakyti gerai nepagalvojęs.

Paprasčiausia, dabar, kol mes gyvi, mūsų būvis mus įprastas, suvokiamas ir suprantamas, todėl esame į jį įsikibę ir bijome pokyčių. Tačiau, kai būsime kitame būvyje, jis taps mūsų įprastu, tada įsikibsime į jį. Mirtis mums bus laimė. O baisiausia, žinoma, pereinamieji etapai: iš gyvybės į mirtį ir iš mirties į gyvybę. Kaip sakoma: bjauru, kai keičiasi oras…

Ir svarbiausia: viskas įvyks, norime to, ar ne. Galime pasirinkti baimę, o galime su malonumu, tačiau neskubėdami, laukti tolimesnių egzistencinių nuotykių…

Gal jums bus įdomu sužinoti, kodėl mes pradėjome tikėti?

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Komentuokite