Skip to content

Dvi istorijos apie tyro vandens keliamą pavojų

Pirmoji istorija

Atsitiko tai dar tarybiniais laikais, viename kolūkyje, kurio pavadinimą istorija nutyli… Buhalteris Anupras smarkiai įjunko į degtinukę, gerdavo ją net darbo metu, įsipildamas iš stalčiuje paslėpto butelioko.

Kolūkio pirmininkui tai baisi nepatiko, todėl Anupras buvo perspėtas, kad jei dar vartos, praras gana šiltą vietelę ir bus dar kitokiais būdais nubaustas. 

Nustojo vyras gerti, dar tą pačią dieną, ir džiaugėsi visas kolektyvas, kad dar vieną nelaimėlį į doros kelią atvedė. 

Vieną vakarą valytoja, tvarkanti kontorą, iš ant Anupro stovinčio grafino įsipylė stiklinę vandens, gurkštelėjo ir… vos neužspringo! Grafine, skirtame vandeniui, buvo tikrų tikriausia degtinė!

Kai kitą dieną apie tai papasakojo pirmininkui, ans pasakė neskubėti. Kitą vakarą, kai Anupras jau buvo išėjęs į namus, kolūkio pirmininkas į grafiną pripylė gryno vandens. Perspėjo ir kontoros darbuotojus, kad ryt su Anupru gali atsitikti kažkas keisto. 

Ryte Anupras lėkte įlėkė į kabinetą ir iš karto prisipylė stiklinę grafino turinio. Užsivertė ir… sustingo! Jo rankos drebėjo, akys išvirto, vyras pradėjo springti ir smarkiai kosėti. 

  –  Aš jums to neatleisiu!  –  stenėjo per sukąstus dantis.

  –  Už ką neatleisi?  –  paklausė nuo juoko vos atsigaivaliojęs pirmininkas.

  –  Už tai, kad mane norėjote nunuodyti,  –  pralemeno Anupras. 

Dar tą pačią dieną parašė prašymą atleisti ir daugiau niekas apie jį nieko negirdėjo.

Antroji istorija

Ši įvyko visai neseniai, karantino metu. Fūristas Jonas baltukės nemėgo, o, kad poilsio dienomis atsimušti nuo įkyrių “draugų”, siūlančių stikliuką, šaldytuve laikydavo degtinės butelį, pripildytą tyro vandenėlio. Esant reikalui, kai jau negalėdavo atsispirti įkyriems svečių raginimams išgerti, Jonas sakydavo:

  –  Gerai, jei jau taip norit, išgersiu. Tačiau tik savo, svetimo gėrimo man nereikia!

Ištraukdavo butelį, įsipildavo taurelę, išlenkdavo ją, o butelį vėl paslėpdavo.

Kartą, kai jis buvo reise, į svečius pas Jono žmoną užsuko didelis stikliuko mėgėjas, kaimynas. 

  –  Gal turi bonką paskolint? Gausiu pašalpą  –  atiduosiu!  –  maldavo girtuoklis. 

  –  Gerai, pažiūrėsiu, ar ką turiu,  –  nusileido Jono žmona. Atidariusi šaldytuvą pamatė šiek tiek nugertą degtinės butelį.

  –  Ar toks tiks?  –  paklausė, atkišdama nepilną butelį?

  –  Tiks, tiks!   –  apsidžiaugė kaimynas. 

Pagriebęs butelį nukulniavo į namus. 

Po valandėlės į jų kiemą atlėkė greitukė ir abu  –  kaimyną bei jo žmoną, išvežė į ligoninę. 

Pasirodo, kaimynas prisipylė stikliuką ir užsivertė. Nesupratęs, kas tai per gėrimas, įpylė ir žmonai. Ta, išgėrusi, baisiai išsigando.

  –  O juk mes abu, nei skonio, nei kvapo nejaučiam! Kovidas!

Moralas: atsargiai su tyru vandeniu, jis laužo likimus…

Jus tikrai prajuokins pasakojimas „Supratinga papūga“

*Jei Jums patiko, galite mane pavaišinti kava ar taure vyno!

Dalinkitės

Komentuokite