Dvasių apsuptyje

Vakar vakare einu sau miesto gatve*, žiūriu  –  iš priekio ateina žmogysta. Su akiniais, barzda, dantyse cigaretė. Užsimetusi puspaltį, su juodu sijonu. Basa! Ant kojos grandinėlė. Išsižiojau iš nuostabos, tačiau vis tiek nesupratau, kas tai per reiškinys.

Kūda tokia, išbalusi…

Po to susimąsčiau – juk dvasios vaikštinėja, tokia jau šiandien diena. Visko gali būti, kad koks tai mano seniai miręs giminaitis, laiku nesusiruošęs, ar Visus Šventuosius su Vėlinėmis sumaišęs,  ir paskubomis kas po ranka papuolė, apsirengęs, atskubėjo į mūsų pasaulį pasinaudoti galimybe pasivaikščioti ir pabūti tarp gyvųjų.

Sekti nedrįsau.

O naktį sapnavau, kad semiu iš nedidelio šulinėlio labai gražų žalią vandenėlį ir piluosi į butelį…

Žinau, kad tai gyvybės eliksyras. Staiga mane apsupa būrys mirusiųjų giminaičių, tame tarpe ir mano tėtis su mama. Visi prašo vandens, o šulinėlis vis sausėja ir sausėja, jau pasemiu tik šaukštą, po to ir tiek nebelieka. Griebiu butelį su gyvybės vandeniu ir bandau prasibrauti pro bespalvę mirusiųjų minią.

– Duok ir mums! – visi tiesia išbalusias kaulėtas rankas.

– Neduosiu! – atšaunu ir esu ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau nešti kudašių.

Šiaip ne taip prasibraunu pro kibias rankas ir pasileidžiu bėgti. Negyvėliai neatsilieka, lekia paskui, šakalius ištiesę.

Kojos sunkiai kilnojasi, na, juk būna kartais per sapnus, todėl sustoju ir užsiverčiu butelį, godžiai išgeriu likusį gyvąjį vandenį.

Dvasios nuliūdusios sustoja, rankos nusileidžia.

– Ką tu padarei! – aimanuoja vienas mirusiųjų. – Juk galėjai visiems po lašą duoti, atsigautume, grįštume į tavo gyvenimą!

  –  Eikit jūs šik…,   –  žodis užstringa burnoje,  –  ilsėtis!

  –  Be to, esu suvalkietis,  –  bandau švelninti situaciją.  –  Kaip gi aš jums tokį brangų daiktą atiduočiau?

  –  Nemeluok,  –  prabyla kažkoks kelių šimtų metų senumo pilkai neryškus giminaitis.  –  Iš Jurbarko esi, ne iš Suvalkijos…

  –  Na, tai čia tik per tiltuką ir Suvalkija…  –  teisinuosi. 

  –  Melagis ir skupirdalius!  –  išgirstu verdiktą.  –  Bet, gyvenk!

Atsibundu. Dūšioje neramu, tačiau už lango tyliai šnarantis lietus vėl užmigdo…


*Veiksmas vyko ne Lietuvoje, o Vokietijoje

Beje, jei jums patiko šis baisus sapnas, su dar baisesniu sapnu, kai atsidūriau rūsyje su negyvėliais, galite paskaityti štai čia…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite