– Dieve, susimilk mums, nusidėjėliams! Pasiųsk derlių ir priteklių! Aukojame nekaltą mergelę, tik susimilk, o Visagali!
Taip senovėje degindavo mergaites. Kad maisto daugiau būtų.
Savaitę buvau atostogose, kieme auganti trešnė barstė pernokusius vaisius, kurių nieks nerinko ir šalia medžio įsikūręs skruzdėlynas sėkmingai vartojo šviežias ir kiek parūgusias uogas. Ir buvo tai derliaus metai, pagal skruzdėlių supratimą.
Bet dievai sugrįžo ir Vyriausioji Deivė liepė sugrėbti visus nukritusias uogas bei išnešti į šiukšlių konteinerį.
Skruzdėlynui atėjo negandos metai. Didelis ilgadantis grėblys braukė maisto atsargas, o po to gigantiškas plokščias kastuvas sėmė jas į kibirą. Skruzdėlytės susijaudinusios stebėjo dievų negailestingumą ir nežinojo ką daryti.
– Melskimės! – giliai po žeme, skruzdėlyno centre, šūkavo skruzdžių šventikas ir šimtai padarėlių pamaldžiai suglaudė po keturias letenėles.
– To maža! – klykė atsiskyrėlis, į kurį anksčiau niekas nekreipė dėmesio. Tačiau dabar atėjo jo valanda.
– Ką turime daryti? – klausė liūdnos ir išsigandusios skruzdėlytės?
– Aukokite kūną ir kraują! – šaukė atsiskyrėlis. – Atiduokite dievams pačias vaisingiausias moteris!
– Tai, kad pas mus vaisinga tik skruzdė – karalienė, visos kitos skruzdėlytės yra tik darbininkės bei kariai! – pratarė skruzdė – mokslininkas. – Nejau dėl kelių pūvančių, nors ir maloniai svaiginančių trešnių, aukosime skruzdėlyno ateitį ir žudysime karalienę?
– Tiksliai… – kiek aprimo atsiskyrėlis. – Tada… Tada lipkime dievams ant jų galingų, gigantiškų kojų! Bet nemyžkime! Parodykime atsidavimą ir meilę, savo tikėjimo stiprybę!
Ir iš tikrųjų: grėbliu perbrauktas skruzdėlynas sujudėjo, sumirgėjo ir dešimtys tikinčiųjų lipo Dievo kroksais, kad pasiektų švelniais plaukeliais apaugusius galingus stulpus – kojas.
– Ko ten krapštaisi? – sušuko Vyriausioji Deivė.
– Skruzdės ant kojų lipa, kutena, – atsakė Dievas su grėbliu ir kastuvėliu rankoje.
– Seniai sakiau, kad skruzdėlynus reikia druska pabarstyti!
Dievų sprendimai visada nesuvokiami ir neprognozuojami, kiek jiems besimelstum ir beaukotum…
Jus tikrai privers nusišypsoti pasakojimas „Turiningas rytas gamtoje”