Dialogas su Alkopramone

Vieną vakarą atėjo pas mane į svečius Alkopramonė.

  –  Dirbk man, ką?  –  taip gailiai paprašė.

  –  Ko čia taip?  –  nesupratau jos pasiūlymo.

  –  Gi feisbukuose nuolat rašinėji, kad gerti yra gerai, kad sveika ir reikalinga…

  –  Nu,  –  sutikau.  –  Ir ką?

  –  Tai davai, tu ten tą alkoholį propaguok, o mes tau už tai… Mes atsilyginsim…

  –  Neišeis. Šūdą pardavinėjat. Nepropaguosiu.

Alkopramonė kiek nuliūdo. Pagailo man jos.

  –  Neliūdėk, Alkopramone. Viskas bus ok. Kuo labiau tave puls, tuo populiaresnė būsi. O žudyt, tavęs, nežudys  –  per daug gerbiama ir brangi esi. Čia tik taip tave viešai pabara, papeikia, kosmetiškai pakovoja su tavimi, ale atsargiai, kad fundamento nesuardytų. O šiaip, tu ir toliau gali šlamštą gaminti ir visiems prūdinti. Nepergyvenk.

  –  O tai ko pats bendradarbiauti nenori?

  –  Matai, Alkopramone, per daug tau dirbti reiktų ir daug mažiau uždirbtum. Man tinka tik šviežias alus, nepasterizuotas, nefiltruotas. Vynas  –  tik sausas, kokybiškas. Degtinė iš vis nepageidaujama, o tik brangūs viskiai bei konjakai… geriau su manim neprasidėk.

  –  Teisybę sakai,  –  sutiko Alkopramonė.  –  Šlamštą pardavinėti daug paprasčiau ir pelningiau.  –  Iki.

  –  Iki,  –  atsisveikinau ir aš.

****

Nuotrauka iš asmeninio albumo

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite