Burbesiai

Tags:
Paburbėsiu.
„Dabar viskas ne taip, kaip anksčiau…“
„Ech, pamenu, o mūsų laikais!…“
Šiandien ištrūkau į mišką. Kaip ir dėl ko – neklauskit, apgavau valdžią ir virusą, pabėgau ir su malonumu vaikščiojau jau vasarišku mišku, takeliais ir džiaugiausi taip pat vasariška saulute.
Staiga laukymėje pamačiau šeimą: maždaug 25 – 30 m amžiaus porą su dvejais vaikeliais, kokių 4 – 6 metų berniuku ir mergaite.
Vaikai laigė po pievelę, tėvelis su mamyte, ko gero, šypsojosi, tačiau to matyti negalėjau: abu suaugę, kaip ir jų vaikeliai buvo su antivirusinėmis kaukėmis, visi keturi dėvėjo ilgas gumines pirštines. Tik priminsiu: pas mus dienomis jau 20 – 25 laipsniai šilumos, saulutė, be didesnio vėjelio, aš jau vaikštau su šortais…
Šis vaizdelis ir dabar akyse stovi: du suaugę bukagalviai, bijantys pasigauti virusą … miške, kur be jų ir be manęs nieko daugiau nebuvo.
Kaip tik šiandien kažkas iš FB draugų atsiuntė įdomų filmuką, kur išjuokiama dabartinė pop kultūra ir paskutinioji subrendusi karta, kuri tiki viskuo, kas sakoma per dėžę.
Prisiminiau savo susidomėjimą smegenų veikla, kai ryte ryjau knygas ir klausiausi paskaitų apie mūsų kompiuterio , esančio ant kaklo, kaulinėje dėžutėje, darbą.
Sunkiausia, ką dirba primatas pavadinimu homo sapiens, tai yra mąstymas, galvojimas, analizavimas. Ši veikla atima itin daug energijos, gi, mes būdami gamtos padarėliai, jau savo instinktuose turim užsirašę taupymo programėlę, tad, lengviausia, be abejo, nieko negalvoti, o priimti tai, kas tau yra sakoma.
Stebėdamas jaunus kaukėtus tėvelius, mačiau visų pasaulio valdančiųjų siekiamybės įsikūnijimą: žmogų, paverstą paklusniu nemąstančiu avinu, tikinčiu tik per TV dėžę transliuojamomis „tiesomis“ ir net nebandančiu susimąstyti.
Tas žmogus nepiktybinis, nuolaidus, tolerantiškas, sutinkantis su kitomis nuomonėmis, taip pat kartojantis kokią nors vyraujančią nuomonę kokiu nors klausimu.
Dabartiniai praeities vertintojai juokiasi iš tarybinių laikų žmonių aprangos bei šukuosenų: visi, kaip vienas, rengėsi pilkai, tamsiai, vyriškos kelnės turėjo turėti kantuką, šuokuosena – tik vyriška, tai yra, trumpa. Visi, kaip iš inkubatoriaus.
Šiais laikais vizualinė saviraiška smarkiai pasikeitusi – gali pamatyti tokių drabužėlių, tokių šukuosenų, kad iš pavydo ir užmigti negalėsi, tačiau žmonių galvelių turinys jau pridrėbtas košės, maišytos viename dideliame katile ir pabarstytos tais pačiais prieskoniais…
Kairuoliškumas ir bukas paklusnumas galvose dabar daug labiau įsitvirtinęs, nei tarybinio biedno žmogelio makaulėje anais tamsiai raudonais laikais…
Kur nerami dvasia, kur noras kovoti, keisti, siekti, kur bandymai priešintis amžinai mus smaugiančiai valdžiai? Kur visa tai, klausiu jūsų, jaunų žmonių? O jūs, vyriokai, bent pasimušate, padaužote vieni kitiems dantis? Ar esate nutolerantėję iki tiek, kad jums jau ir kiaušiniai užsispaudė ir nebesinori nieko, išskyrus ramaus dialogo internetinėje erdvėje? Ar esate užstoję merginą, moterį, ar tyliai stebėjote auką ir tyliai kartojote mantrą: „tai ne mano, o policijos reikalas“?
Argi taip malonu būti paklusniais avinais?
?
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite