Dar buvo šilta, o aš įsiveržiau į supermarketą, kai visi pirko miltus ir tualetinį popierių. O žiūrėjau orų prognozes: po poros dienų turėjo smarkiai atšąlti, tačiau vietinei tautai terūpėjo korona, tad, visi vežimais tempė koronines prekes: miltus, cukrų, popierių, kepimo miltelius, druską.
Pasiėmiau pagerintą vežimėlį ir prikroviau 196 kg briketų. Na, pas mane tokia namų šildymo sistema. Šiaip perku tonomis ir atveža, iškrauna, tačiau šį kartą tonų nebereikėjo: žiema, kaip ir išgyventa, jei reiks kokio pustonio, tai, pamaniau, apsipirksiu parduotuvėje.
Niekad nemaniau, kad tie menki 200 (beveik) kilogramų tokie sunkūs.
Stūmiau vežimėlį, po to supratau, kad geriau traukti. Kaip per sunkiasvorių varžybas, kai autobusą traukia. Šiaip ne taip prisiartinau prie kasos, pakeliui šluodamas ir versdamas netvarkingai sudėtas prekes ir pirkėjų vežimėlius (tie nevirto, tik lakstė į šonus).
– Ar lįs vežimas? – paklausiau pardavėjos, įvertindamas, kad ši kasa galbūt skirta mažesnėms apkrovoms, ne „urminiams” vežimams.
– Nežinau, – blaškėsi pardavėja.
– Lįs, – pasakiau ir iš karto nusprendžiau, kad tikrai lįs. Nuverčiau tik nedidelį stendą su kramtoma guma.
Susimokėjęs už briketus, pradėjau ilgą kelionę link automobilio. Kaip jau sakiau, vežimėlį ne stūmiau, bet traukiau. Prakaitas tiesiog lašėte lašėjo, šnopavau ir buvau įraudęs. Aplink vaikštantys pirkėjai su kaukėmis, ko gero, su panieka mąstė, koks aš panikierius, kad tiek visko prisipirkau, jog negaliu patempti. Briketai buvo supakuoti į gražius popierinius maišus, galėjai pagalvoti, jog ten kokie nors produktai.
„Bbd, lai galvoja, ką nori” – mąsčiau. – „Juk ne šikpopierių išvežu, o niekam „nereikalingus” pjuvenų briketus.
Kaimynas, stebėdamas mane per tvorą, nešiojantį paketus, tik šypsojosi, tačiau nieko nesakė.
– Čia briketai, – paaiškinau neištvėręs. – Poryt žada atšąlimą, o mano briketai jau į pabaigą.
– Tai jo, suprantu, – mandagiai atsakė. Žinojau, kad jo namo šildymo sistema tokia pati, kaip ir mano. – Jei mažai turi, būtinai nusipirk, nes neliks!
Kaimynas pažvelgė į dangumi besiritinėjančią saulutę, šyptelėjo ir išėjo savo reikalais.
O va, šiandien, jau antra diena sninga, namuose šilta ir malonu: ne toks jau kvailys, pasirodo, buvau, ir ne panikierius. O kaimynas piktas, mačiau, po kiemą vaikščiojo.
