Pradžia » Visi įrašai » Bildukas iš Šančių

Bildukas iš Šančių

Ilgai svarsčiau, ar rašyti apie dešrą ar apie dvasias. Ne, nejuokauju – abi temos mane tikrai labai domina, tačiau apie mūsų taip mėgiamą maisto produktą nusprendžiau parašyti sekantį kartą, o šiandien užsimaniau papasakoti apie mano gyvenime atsitikusį neįtikėtiną dalyką: nežemiškųjų būtybių apraišką.

Na, sakydamas „nežemiškos būtybės“, be abejo, perdedu, nes pats, kai su jomis susidūriau, nebuvau nei Mėnulyje, nei kurioje kitoje kosmoso vietoje, o planetoje Žemė, jei tiksliau – Kaune, o dar tiksliau – Šančiuose. Tad, gal nesuklysiu šias būtybes pavadinęs paslaptingaisiais šančiečiais. Ne, pavadinimas ištariamas gana sunkiai. Pasiliksiu prie gražaus lietuviško žodžio – bildukas.

Prieš pasakodamas noriu prisipažinti, kad stebuklais netikiu, o tai, kas man nesuprantama – bandau išsiaiškinti ir jei tai nepasiseka, šiuos nepaaiškinamus reiškinius ir toliau nevadinu stebuklais, o tik reiškiniais, kurių laikinai negaliu išsiaiškinti.

… Ėjo gūdūs 1999- ieji. Buvau ką tik išsiskyręs, tad laksčiau laisvas , kaip paukštis, po Kauną, kol vieną dieną toptelėjo, jog, koks laimingas bebūčiau, būstą susirasti vis tik reikės. Pranešiau apie tai savo draugams ir vienas jų susitarė su kažkuo pakalbėti, kaip jis sakė, dėl „gero butelio už dyką“ Šančiuose.

Jau po kelių dienų vykau į Šilainius (tokia gelžbetoninė Kauno miesto dalis) pas „gero butelio už dyką“ šeimininkę, kuri be ilgų ceremonijų įsispoksojo į mane ir bent kelias minutes tylėdama stebėjo mano elgesį. Aš muisčiausi ir iš mandagumo laukiau, kol kalbą pradės pati šeimininkė. Buvome kartu su paieškas organizavusiu draugu. Moteriškė, kiek primenanti seną kutvėlą, pažvelgė į draugą ir paklausė:
– Tu jam jau pasakojai?
– Ne, nepasakojau, – tyliai atsakė draugas. Beje, jo vardas – Žilvinas.
– Tai jei sutarsim dėl nuomos, papasakok, – tyliai pratarė susivėlusi būtybė.

Nieko nesuprasdamas klausiausi jų dialogo, tačiau nusprendžiau įsiterpti ir aš, juk, mano manymu, butą nomuotis ketinau aš, o ne Žilvinas.
– Žilvis sakė, kad butas nieko nekainuos… – nedrąsiai kreipiausi į moteriškę.
– Nekainuos… Tačiau turėsi prižiūrėti ir kiekvieną mėnesį atvažiuoti pas mane, atvežti pinigus už komunalines paslaugas, – atsakė šeimininkė.
– Tai jokių problemų! – džiaugiausi tokiu lengvu susitarimu.
– Jei kas ne taip, atvažiuok, pasakyk, kad atsisakai gyvent, – gūdžiu balsu moteriškė gesino mano džiaugsmą.
– Jo, jei ką – atvažiuosiu, – sutikau su viskuo, kad tik greičiau gaučiau raktus.

Dar kiek paplepėję pakilome eiti, o mano kišenėje žvangėjo raktai nuo buto Šančiuose. Žinojau, kad su baldais bus striuka, tačiau taip pat žinojau, kad virtuvė apstatyta ir yra viena lova. Ko man daugiau reikia?

Su Žilviu nuvykome į butą, pakeliui pasiėmėm bonką (tada atrodė, kad aplaistyti – būtina) ir geros užkandos. Butas buvo senoviniame mūriniame pastate, kuriame kadaise buvo ar tai kareivinės, ar tai arklidės (gal vis tik kareivinės?), antrame aukšte. Laiptinėje nešvietė nei viena lemputė, tad butą pasiekėme pasišviesdami žiebtuvėliais. Girgždėdamos atsidarė aukštos priešistorinės durys ir aš papuoliau į senovę. Viduje viskas buvo, kaip prieš 100 metų (spėju, nes tada dar negyvenau), išskyrus tai, kad buvo tualetas, vanduo ir dujinė viryklė. Langai ir tie buvo senoviniai, pajuodavusio medžio rėmais, o už jų matėsi tankių medžių lajos, tad kambariuos buvo taip pat pakankamai tamsu.

Butas buvo kraupokas, tačiau jame buvo galima bent permiegoti, išsivirti sriubos, nusiprausti. Tai, kad jame ilgai negyvensiu, nusprendžiau dar net neįėjęs į „didyjį“ kambarį, šiai nuomonei susidaryti užteko prieškambario ir virtuvės. O svetainėje nieko ir nebuvo, išskyrus seną medinę spintą su pakabomis ir ant žemės nudrėbtu gana tvarkingu čiužiniu, kurį, kaip supratau, šeimininkė vadino lova.

Susėdome virtuvėje, įsipylėm šnapso ir aš draugo paprašiau papasakoti, kokias paslaptis slepia šis butas.
– Nežinau, kaip tau pasakyt…, – pradėjo Žilvis, – kad nepamanytum, jog aš trenktas… Tam bute kartais vyksta keisti dalykai… Čia ilgai niekas neužsibūna, tad šeimininkė už dyką ir duoda. Ji nori, kad čia kas nors gyvas nuolat būtų, nes tada jau visai…
– Kas „jau visai“? – vos nesijuokiau, – tu gal negerk šiandien?
– Pala, dar nepapasakojau, – tęsė Žilvinas. – Na, čia toks bajeris – peiliai iš virtuvės dingsta, po to atsiranda anam kambary, ant spintos… Sako, kad, tipo, bildukas gyvena…
– Aha, o naktį baltos dvasios skraido ir duonos trupinius virtuvėj surinkinėja, – vos nesijuokiau balsu.
– Nu, gal nieko nebus, – kiek linksmiau prabilo ir draugas, – į sveikatą!
– Į! – susipyliau degtinę.

Ilgai neužsilaikęs Žilvis iškeliavo namo. Likau vienas su savo mintimis ir be televizoriaus. Atidžiau apsidairiau – net šiurpas nupurtė, kur aš papuoliau…! Viskas sena, pilka, išklerę, kampai tamsūs, pilni voratinklių… Už lango – tamsūs medžiai… Tą vakarą nusprendžiau nieko netvarkyti, tad užsitiesiau patalynę ir kritau į prabangią lovą – čiužinį bei greitai atsijungiau…

Naktį netikėtai atsibudau. Kambary buvo tylu, tačiau savijauta buvo ne pati geriausia. Ir šnapsas čia – nei prie ko. Atsisėdau ir žiūrėjau į tamsą, kurioje dūlavo senoji spinta. Virtuvėje tyliai ūžė senas šaldytuvas, galbūt dar tyliau šmirinėjo pelės ar žiurkės… Na, šių gyvių nebijau, tad porą kartų trinktelėjau batu į grindis, riktelėjau ir įsiklausiau – šnaresys dingo. Reiks ryt spąstus nusipirkt…

Ryte nuotaika buvo tokia, tarsi kas būtų toli toli pasiuntęs, o prieš kelionę dar ir į rūrą gerai įspyręs. Žodžiu, nebuvo jokios nuotaikos. Nusiprausiau, po to nukėblinau į virtuvę. Žvilgtelėjau į stalčių su peiliais: po velnių, nesimatė nei vieno peilio! Dar vakar pjausčiau dešrą, duoną ir jų čia buvo gal penki!

Greitai nubėgau į svetainę, pasilipau ant kėdės ir – pamačiau peilius! Gražiai taip, surikiuotus…

Susiprotėjau, kad tai Žilvio darbas. Buto durys buvo neužrakintos (o ką čia gali pavogti?), tad jis, išdaigininkas, ko gero atkėblino ir sudėliojo peilius. Žinojo, kad kietai miegu, tuo labiau ir šnapso įkalęs!

Bet ir netingėjimas laukti, po to naktį brautis, peilius rikiuoti tamsoj…

Surinkau peilius, sudėjau į stalčių, po to paskambinau draugui, papasakojau, kad naktį mane aplankė dvasios, sudėliojo peilius, o šakutes išnešė į lauką, ant palangės.

Tai pasakęs garsiai nusijuokiau.

  • Rimtai, ir šakutės buvo išdėliotos? – kiek nustebęs perklausė Žilvinas
  • Aha, rimtai! Baik apsimetinėt šlanga, pats juk ir sudėliojai! – buvau nusiteikęs gana optimistiškai.
  • Sauliau, bl…, patikėk, aš nieko nedėliojau! Aš vakar išvažiavau į kaimą ir dabar čia esu! Betgi aš tave perspėjau, kad ten peiliai dingsta!

Kiek sumišau:
– Žilvi, tu čia rimtai?
– Kuo rimčiausiai! – tikrai rimtai atsakė draugas.
– Garbės žodis, tai ne tavo darbas?
– Zembą duodu (reiškia, jei meluoju, galėsi dantį išmušt), vaikais prisiekiu!

Dantis dantimi, bet priesaika vaikais netikėti negali. Sumišau dar labiau:
– Žilvi, o ką šiandien veiki? Gal atvažiuotum? Alaus paimčiau, – bandžiau prisivilioti nors vieną gyvą būtybę.
– Deja, neišeis. Darbai, darbai… O atsigėrėm vakar, užteks. Susitiksim savaitgaly, ok?
– Ok…

Sulaukiau vakaro. Bute spengianti tyla varė iš proto, šaldytuvo dūzgėjimas niekuo nepadėjo, nelinksmino. Pagalvojau, kad ryt reiks nors radijušką kokią nusipirkt, juk nesėdėsiu mašinoj magės besiklausydamas? Nors, o kuo ne mintis?! Nueisiu į kiemą, pasėdėsiu mašinoj, paklausysiu muzikos, o kai užsimanysiu miego, visos dvasios bus dzin – užmigsiu ir gatava.

Po geros valandos, prisiklausęs linksmų lietuviškų šlagerių, grįžau į butą, įsitaisiau ant čiužinio ir pradėjau migdytis. Ne, nesiseka. Atsikėliau ir čiužinį persinešiau į virtuvę, arčiau šaldytuvo – lai niūniuoja man lopšinę. Patikrinau lauko duris – užrakintos. Raktas spynoje. Pasuktas, kad nieks neišstumtų.

Nemeluosiu, savijauta buvo tikrai tragiška, užmigti nesisekė, kartais, pats to nejusdamas užsnūsdavau, po to atsibusdavau, sapnai ir tikrovė maišėsi į vieną ištęstą blankų filmą.

Ryte atsimerkiau, iš pradžių nesuvokiau, kur esu. Stryktelėjau, galvoje smilktelėjo skausmas. „Oho, ko gi galvelę taip sopa?“ – pagalvojau. Susivokiau kur esu. Nedrąsiai žvilgtelėjau į stalčiuką su peiliais… Jų nebuvo.

Nieko nelaukęs į krepšį susimečiau visas savo šmutkes ir net neatsigręždamas smukau pro duris. Pasukau raktą, trakštelėjo spyna ir ten, viduje palikau kažką tokio, ko iki šiol negaliu paaiškinti nei sau, nei kitiems…

Photo by Aimee Vogelsang on Unsplash

Komentuokite