Skip to content

Beveik po 40 metų pagaliau prisiminiau

Sėdim su kaimynais, vyną ir kitokius taurius gėrimus gurkšnojam, o telikas mus linksmina. Jau viskas išklausyta, tad, kaimynas pasiūlė susirasti libanietiškos muzikos. Klausom arabų, visai nieko. Viename klipe pasirodo vaikinas su gražiais, rytietiškais ornamentais išpuoštais treningais.

 –  O bliam,   –  staiga kaimyno veidas pasidaro toks susirūpines,  –  o kur mano treningai, kur Irane pirkom?

Klausia jis savo žmonos, o klausia, nes šioje šalyje prieš 20 metų abu gyveno ir dirbo.

 –  Kokie treningai?  –  tikslinasi žmonikė.

 –  Na, tie su gražiais ornamentais!

Trumpa pauzė.

 –  Na, bet jūs vyrai ir lopai!  –  staiga linksmai pareiškia kaimynė.  –  Prisimenat daiktus, kurių seniai nebėra. Juk tai buvo, ar, girdi, PRIEŠ 20 METŲ! Ką, manai kažkur spintoje padėti ir visus 20 metų jų neradai?

Pritylam visi. Tada aš prisimenu panašią istoriją iš savo gyvenimo.

 –  Būna. Štai, aš dar tarybiniais laikais, 11 klasėje pirkau turistinius batus. Gerai pamenu, kad su jais dar žygyje sudalyvavau, jau kai institute mokiausi. Po Latviją keliavom, po Gaujos nacionalinį parką. Bet įdomiausia, kad po to išėjau į armiją, po 2 metų grįžau, apsiženijau, susilaukiau sūnaus, po to dukrelės  ir tada prisiminiau, kad kažkur turiu tuos batus pasidėjęs. Nes baisiai jų reikėjo  –  geri buvo, tvirti. Nuvykęs pas tėvus išverčiau visus užkaborius, rasti nepasisekė. Nei mama, nei tėtis nieko pasakyti negalėjo. Na, dingo batai, išgaravo. Iki šiol man tai paslaptimi dvelkia…

Visi susimąste kilstelėjom taures, gurkštelėjom. Staiga tarsi koks nušvitimas aplankė!

 –  Pala,  –  net žioptelėjau iš nustebimo.  –  Prisiminiau! Prisiminiau!

 –  Kaip gali prisiminti, juk pirkai prieš…prieš 38 metus!  –  staigiai suskaičiavo mano moteris.

 –  Prisiminiau!  –  jau drąsiai kalbėjau.  –  Juk aš su jais į armiją išėjau! O kai uniformas išdavė, atidaviau juos, išmečiau!

 –  Nu jo,  –  stebėjosi kaimynai.  –  Po tiek metų prisiminė tai, ko jaunas negalėjo.

Tai štai kokių keistų dalykų gyvenime papuola.

Bet dabar bent nebekankins mintis apie mistišką ir nepaaiškinamą batų dingimą.

Jums gali patikti Ant stiklo pamačiau Dievo kūrinį…

Komentuokite