Patarimas visiems filmų apie kosmosą kūrėjams – scenaristams ir režisieriams.
Kvaila smulkmena gadina visą filmo rimtumą.
Vakar žėjau kiną, kur Marse nukrenta vienas kosmonautas ir bendrauja su Žeme.
Po velnių, atminkit, kad tarp abiejų planetų yra šioks toks atstumas, radijo bangos sklinda ne didesniu, nei šviesa, greičiu, tad operatyvus bendravimas neįmanomas!
Sakykim, kažkuriuo momentu Žemę nuo Marso skiria 60 milijonų km. Šviesa sklinda kiek mažesniu, nei 300 tūkst. km per sekundę greičiu. Grubiai – vieną milijoną ji „pralekia” per maždaug 3 sekundes. Pakartosiu, bet koks bangų dažnis, kad ir skirtas bendravimui tarp centro ir kosmonauto, greičiau už šviesą skrieti negali. Taigi, 60 milijonų kilometrų žinutė skries bent 180 sekundžių. Tai – trys minutės. Dar tiek pat laiko skris atsakymas atgal.
Įsivaizduokit, kad kosmonautas varinėja kokiu marsaeigiu ir mato į į atlekiantį kalno gabalą – didelį akmenį.
– Ką daryt?! – rėkia ans į eterį.
Ir tas „ką daryt” į Žemę atkeliaus tik po 3 minučių!
– Bėk, kvaily! – sureaguos „centras” Žemėje. Ir tas pranešimas irgi atgal keliaus 3 minutes.
Žodžiu, po kosmonauto suklykimo „ką daryt”, atsakymas atskries tik po 6 minučių. Akmuo iš kosmonauto seniai padarė faršą.
Galvokit, scenaristai, galvokit!
Jus būtinai privers nusišypsoti Prebiotikai ir tualetinis popierius
