Autoįvykio kaltininkai

  –  Papuoliau į avariją, tačiau aš nekalta!  –  telefone išgirdau susijaudinusį bendradarbės balsą. Ji tik tik, prieš minutėlę išvyko automobiliu. 

  –  Tu gyva?!  –  sušukau.

  –  Gyva, gyva,  –  skubriai atsakinėjo moteris. 

Supratęs, kad viskas įvyko netoliese, išbėgau laukan. Ir tikrai, už trisdešimties metrų, ties išsukimu į pagrindinę gatvę, stovėjo bendradarbės fiatas, o ji pati lakstė aplink automobilį. Nuskubėjau į įvykio vietą. Šone stovėjo kitas automobiliukas, vw polo, nubrauktomis durelėmis, palei jį nervingai vaikštinėjo jaunuolis ir kažkam nuolat skambino.

  –  Kas atsitiko?  –  paklausiau.

  –  Net nesupratau, kas įvyko!  –  karštai aiškino moteris.  –  Tiesiog lėtai judėjau į priekį, kai lyg iš niekur iššoko šitas ir brūkštelėjo per mano mašiną!

Tiesą sakant, išvažiavimas tikrai prastas  –  iš abiejų pusių aukšta tvora, kad pamatyti pagrindiniu keliu važiuojantį automobilį, reikia iškišti visą savo mašinos “nosį”. Ir, nors gyvenvietėje greitis tik 30, tikėtina, kad koks nors būras būtinai pralėks ir 60 km/h greičiu, o jau tada nespėsi pasitraukti nei tu, nei jis. Ant vaikino automobilio buvo parašyta, jog tai maisto pristatymas ir, labai tikėtina, jog jis žiūrėjo ne į kelią, o į telefoną ar navigaciją. Aš tuo net neabejojau, nes važiuojant leistinu greičiu visada pastebėsi lėtai išplaukiančią kito automobilio nosį ir, arba pristabdysi, ar pasignalinsi. Gi šitas net nestabdė  –  pralėkė jau nubrauktu šonu ir sustojo už keliolikos metrų. 

autoįvykio kaltininkai

Photo by Matt Hudson on Unsplash

Tačiau bėda tame, kad moters automobilis neturi vaizdą fiksuojančio įrenginio, aplinkiniai namai video kameromis taip pat nepasipuošę, tad, nori to ar ne, turi prisipažinti, jog pats ir kaltas: nepraleidęs automobilio išlėkei iš šalutinio kelio ir taip pažeidei kelių eismo taisykles.

Vaikinas, kad ir jaunas, tačiau nekvailas, iš karto suvokė, jog yra “teisus” ir pasiūlė užpildyti auto įvykio deklaraciją, žinoma, kaltę perkeliant ant moters pečių. 

O ta užsispyrusi! Tiesiog tikra žemaitė (nors viskas vyko ne Lt)! 

  –  Kviečiam policiją! Aš nekalta!

  –  Kviečiam,  –  sutiko vaikinas. 

  –  Pala, gal susitariam,  –  įsiterpiau aš.   –  Dureles ne daugiau 100€ sutaisyti kainuos, tai aš galiu pasiūlyti. Vaikinas susimąstė: automobilis senas, jau pūvantis, durelių remontas tikrai nebrangus…

  –  Šimtas penkiasdešimt!  –  pareiškė.

Čia jau susimąsčiau aš. Už nubraukimą   –  gal ir brangoka.

  –  Jokių diskusijų,  –  įsiterpė “kaltininkė”.  –  Kviečiam policiją!

Po pusvalandžio atvyko visas suplukęs policininkas: lauke + 38, ne juokas. Iš automobilio išlipo kiek susiraukęs, tačiau pamatęs simpatišką kaltininkę išsišiepė.

  –  Va, tas lėkė telefonu kalbėdamas!  –  moteris rodė pirštu į sutrikusį vaikiną.  –  Nematė manęs ir trenkėsi!

  –  Pala, pala,  –  policininkas buvo kiek realesnis.  –  Iš kur žinote, kad kalbėjosi telefonu?

  –  O kaip kitaip?  –  nustebo moteris.  –  Argi į kelią žiūrintis vairuotojas trenksis į lėtai išvažiuojančią mašiną ir dar net nestabdys? Ir iš vis, gal jis kur kitur trenkėsi, o čia tyčia suvaidino! Aš jokio smūgio nejutau!

Policininkas šyptelėjo, atsinešė metrą, parodė moteriai jos automobilio nubrauktą bamperį ir tokios pat spalvos nubraukimą ant vw polo durelių.

  –  O dėl telefono: gal kas nufilmavo?  –  paklausė policininkas.

  –  Niekas,  –  čia jau ir aš įsiterpiau,  –  ir aplink kamerų nerasta…

  –  Tai va, ponia,  –  mandagiai pratarė policininkas,  –  kaip nemaloniai tai skambėtų, tačiau kalta esate jūs. 

Po valandos, kai visos juridinės detalės buvo sutvarkytos, parvairavau automobilį į biuro kiemą, bendradarbei išviriau kavos ir priverčiau ramiai pasėdėti vėsiame ofise. Čia pasirodė kita bendradarbė.

  –  Kas atsitiko?

  –  Tai va, į nedidelę avariją papuolė,  –  linktelėjau galva “kaltininkės”, geriančios kavą, pusėn.

  –  Ojėzaumarija!  –  sušuko ta antroji ir kreipėsi į nukentėjusiąją.  –  Pasakok!

  –  Ką čia pasakot,  –  ta jau buvo atsigavusi ir vėl karingai nusiteikusi.  –  Vienas vaikis, kvailys, lėkė visu greičiu gatve, čia netoli mūsų, kalbėjo telefonu ir trenkėsi šonu į mane! Po to atvyko policija, ir, įsivaizduok, tas policajus pasakė, kad aš kalta! Tu supranti?! Mane apkaltino!

  –  O ir Saulius,  –  galva linktelėjoi mano pusėn,  –  nesugebėjo susitarti. 

Pamačiau abiejų moterų ryžtingai smerkiančius žvilgsnius, nukreiptus į mane, todėl pakilau nuo krėslo ir išskubėjau į kitą kambarį.

  –  Vyrai!  –  dar išgirdau abi kalbančias.  –  Viskas per juos! O atsakyti reikia mums!

  –  Paršai!  –  dar išgirdau pritariančiu tonu ištartą įvertinimą…

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite