Apie podagros gydymą: ką pasakojau seniau ir ką sakau dabar

Štai taip rašiau prieš 10 metų:

***

Pirmą kartą su podagros priepuoliu susidūriau prieš gerus 15 metų, iš pradžių net nesupratau, kas vyksta. Iš ryto atsibudęs pajutau, kad nežmoniškai gelia didįjį kojos pirštą. Skausmas buvo toks stiprus, kad pamaniau, jog naktį, per miegus iš visų jėgų spyriau į kambario sieną ir susilaužiau kojos pirštą.

Nieko nelaukęs paprašiau draugo, kad nugabentų į polikliniką. Sulaukęs eilės pas gydytoją, gavau nukreipimą padaryti pėdos nuotrauką ir jau po to, kai pas gydytoją dar kartą atėjau su nuotrauka, apstulbau.

Kiek šyptelėjęs gydytojas pasakė, kad aš sergu podagra ir paaiškino, kad sirgti mano amžiuje (tada buvo kiek virš 30) – grynas apsileidimas, kad šia liga susergama daug vėliau ir galutinai nustekenus savo organizmą. Taip pat trumpai paaiškino, kad turėčiau pakeisti savo mitybą (tokį pasiūlymą išgirsti iš gydytojų – atvejis retokas): atsisakyti riebaus maisto, produktų, turinčių savyje purinų (vėliau sužinojau, kas tai) ir, be abejo, alkoholio, o ypač – alaus.

Po kelių dienų skausmas atlėgo, kojos didžiojo sąnario ištinimas dingo ir aš viską, tarsi negerą sapną, pamiršau. Pamiršau geram pusmečiui.

Nesileisdamas į detales, pasakysiu, kad vieną dieną atėjo toks laikas, kai priepuoliai pradėjo kartotis kas 2 – 3 mėnesius ir tai tapo rimta problema. Kiekvieno priepuolio metu, maždaug 4 – 7 dienas tapdavau neįgaliu, kenčiančiu nuolatinį skausmą, ligoniu.

Žinoma, ligos gydymo būdais bei profilaktika pradėjau domėtis daug labiau. Išbandžiau begalę tablečių, organizmo „valymo“ būdų, dietų bei įvairių mitybos pokyčių. Pamenu, gal 3 savaites gėriau asiūklių bei ajerų užpiltines, o po to dar mėnesį  organizmą „valiau“ arbūzais. Koks švarus savo vidumi netapdavau, priepuoliai kartojosi.

Ėmiausi kraštutinių (man) priemonių – tapau vegetaru, beveik veganu. Pusę metų kasdien valgiau vien daržoves, vaisius, rupią duoną, naudojau tik augalinį aliejų, gėriau įvairius jogurtus, pasukas, išrūgas.

Visa tai dariau prisiskaitęs informacijos apie tai, kad podagra – poniška liga, kuria serga tik labai daug ir riebiai valgantys, bei save lepinantys „ponai“, visą šį gausų maistą nevengiantys užsigerti tauriais ir nelabai, gėrimais.

Kaip visada, internete ar brošiūrėlėse rasdavau vienus ir tuos pačius pasiūlymus: kuo skurdžiau maitintis, vengti bet kokio kiek geresnio riebaliuko, valgyti liesą (dabar jau žinau – pačią nevertingiausią) mėsą, atsisakyti ankštinių (juk jie pilni purinų!) ir vartoti, arba nevartoti kavą. Taip, su kava buvo įdomus reikalas. Tada ją labai mėgau, o atskiri šaltiniai, skelbiantys informaciją apie podagros profilaktiką bei gydymą, deklaravo tiesiog kardinaliai priešingas nuomones. Vieni aiškino, kad kavą gerti tiesiog būtina, o kiti – šiukštu, negalima.

Tas kavos „reikalas“ mane į protą ir atvedė. Supratau, kad apie realų podagros gydymą niekas neišmano ir nesvarbu, ar tai eilinis burtininkas – žolininkas, ar žinomas medicinos profesorius. Ligos mechanizmą bei eigą aprašyti sugebėdavo beveik visi, organizme vykstantys veiksmai bei reakcijos žinomos buvo taip pat visiems, tačiau aš niekur neradau net užuominos apie galutinį ligos išgydymą. Taip, buvo siūloma visą gyvenimą laikytis tam tikros dietos, buvo daug patarimų, kaip elgtis pajutus artėjant priepuoliui, kaip elgtis ir jo metu, tačiau kaip išgyti galutinai ir pamiršti šią kankinančią ligą – nebuvo rašoma niekur.

Iš karto noriu pasakyti, kad išgyti nuo podagros nebuvo mano prioritetas, jį būtų galima pavadinti šalutiniu efektu.

Atėjo laikas, kai rimtas problemas pradėjo kelti antsvoris, jo pasekoje atsiradęs didelis kraujo spaudimas bei širdies perplakimai. Svaigstanti galva, greitai užplūstantis nuovargis bei apatija – tai tikrai ne tai, kaip norėjau jaustis visą savo likusį (o būtų likę tikrai nedaug) gyvenimą.

Nesigilindamas į detales, kaip ir kiek laiko ieškojau išgijimo būdo, pasakysiu, kad savarankiškai „atradau“ ketogeninį mitybos būdą. Žodžiu, pradėjau maitintis riebiai ir retai. Riebalai – tik gyvulinės kilmės + tyras alyvuogių aliejus bei kokoso aliejus. Daug maisto, savyje turinčio cholesterolio (kiaušiniai, gyvulių smegenys, riebi mėsa). Saldžius ir krakmolingus angliavandenius apribojau iki minimumo.

Jau po dviejų mėnesių išsityręs kraują savęs nebeatpažinau, o po gero pusmečio galutinai užmiršau, kas tai yra padidintas kraujo spaudimas bei širdies perplakimai. Po metų neliko antsvorio, nors, liesas nesu ir dabar: nedidelis riebalų kiekis vyresniame amžiuje gana naudingas, buferis nuo daugumos ligų.

Taigi, mane be galo pradžiugino tas „pašalinis efektas“ – podagros išgydymas. Kodėl manau, kad ši liga manęs neaplankys? Na, jau ketvirti metai apie artėjantį priepuolį neturėjau net užuominos. Kojos piršto sąnarys, anksčiau nuolat vargintas priepuolių, ir jau pradėjęs keisti formą (rambėti), nurimo ir dabar praktiškai nesiskiria nuo sveikosios kojos didžiojo piršto sąnario. Ligotą sąnarį mausdavo ir ne priepuolių metu, o pašlijus orui, padidėjus drėgmei ar pašalus. Deja, jau senokai nesu „meteorologas“ ir šis sąnarys apie orų pokyčius nebeteikia jokios informacijos. O tai, manau, geras ženklas.

Taip pat aiškiai supratau, kad podagra , kaip ir dauguma „baisių“ ligų – tai liga, atsirandanti sutrikus  metabolizmui. Gydyti galima pasekmes, o geriau – priežastis. Šiame skubėjimo amžiuje visada daug įspūdingiau numalšinti simptomus, todėl šiuolaikinė medicina šio darbo ir imasi: jau yra išrasta tablečių, kurių pagalba podagros priepuolis „numalšinamas“ per kelias valandas. Ir jau po pietų gali maitintis, kaip ir anksčiau, gerti alų ar kitokį alkoholį – liga juk „sutramdyta“!

Taip pat žinau ir žolelių mišinį, kurio pagalba, tik prasidėjus skausmingam priepuoliui, numalšinamas skausmas bei pagerinama savijauta. Taip, mišinys tikrai veiksmingas ir jo pardavėjai pelnu, tikriausia, nesiskundžia.

Tačiau nei tabletės, nei žolelės nepaliečia pačios ligos fundamento. Sutramdžius priepuolį ir išgelbėjus piršto sąnarį, žmogaus inkstai ir toliau naikinami. Ir ne už kalnų tą diena, kai ligonis, nors ir neskausmingai (tablečių bei žolelių pagalba) iškeliaus Anapilin.

Taigi, vienintelis kelias išgyti nuo šios baisios ir skausmingos ligos – metabolizmo „sutvarkymas“. O tai galima atlikti tik pilnai (kad ir laikinai) atsisakius saldžių ir krakmolingų angliavandenių bei į savo racioną įvedus LABAI DAUG gyvulinės kilmės riebalų.

Toks receptas nelabai jau smagus atrodo, tiesa? Gali būti kiek ir baisoka: panardę internete tokio pasiūlymo neatrasite tikrai. Taip pat duodu ranką nukirst: didžioji dalis gydytojų, sveikatos „žinovų“, išgirdę tokį podagros gydymo būdą, ramia sąžine pirštu pasukinėtų ties smilkiniu ir užverstu jus „moksline“ bei „patikrinta“ informacija apie liesos mitybos teigiamą įtaką ir t.t. ir pan. Kaip sakoma: trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Tačiau jūs visada galite tiesiai šviesiai paklausti jus gydantį specialistą: ar išgydysite podagrą galutinai? Nesunku atspėti, kad jie duos teigiamą atsakymą, tačiau jūs turėsite vykdyti tam tikras sąlygas. Na, pavyzdžiui:

* Atsisakyti alkoholio;

* Nevalgyti riebiai;

* Neberagauti vidaus organų (kepenų, inkstų, plaučių, smegenų);

* Sistemingai gerti vaistus;

* Mažinti cholesterolio kiekį kraujyje (taip pat vaistų pagalba);

* Atsisakyti šokolado, riebių padažų, ankštinių;

* Atsikratyti antsvorio;

* Su liga kovoti visą gyvenimą…

Geriausia, žinoma, gerti vien vandenį, tada jei ir numirsite, numirsite sveiki, be cholesterolio, purinų ir alkoholio kraujyje.

O gal vis dėlto susitvarkyti medžiagų apykaitą ir džiaugtis gyvenimu pilnais plaučiais?

***

O štai taip kalbu dabar:

Nesu gydytojas ir, nors man pačiam išgydyti podagrą pavyko, tai jokiu būdu nereiškia, kad tai pavyks ir kitam, panašiai besielgiančiam žmogui. Gali pavykti, o gali ir ne. 

Per pastaruosius 5 metus podagros priepuoliai pasikartojo, net 2 kartus, ir abejais atvejais pastebėjau dėsningumą: nemažai vartojau balto sauso vyno ir smarkiai varginau kojas. Tai pastebėjau atostogų metu, kai teko daug vaikščioti akmenuotomis vietovėmis ir, aišku, varginti kojų pirštus, o vakare, atsipalaiduojant, gerti baltą vyną. Kas iššaukė podagrą  –  vynas ar kojos pėdų varginimas, tiksliai nežinau, bet kuriuo atveju viskam reikalingas saikas  –  ir vynui, ir fiziniam aktyvumui. Antras priepuolis įvyko maždaug 2 savaitės po pirmojo, tad, buvo aišku, kad organizmas pilnas “kažko”, kas taip greitai manęs nepaliks. Absoliuti abstinencija (laikina) ir ramūs pasivaikščiojimai padėjo užmiršti priepuolius ir jau treti metai vėl esu ramus.

Jei kas nors klaustų mano patarimo, kaip gyventi, kad nekankintų podagros priepuoliai, pasakyčiau jiems štai ką:

Venkite alkoholio, tačiau pilnai jo atsisakyti neverta. Geriau mažiau bet stipriau, nei daug ir silpniau. Ta prasme, geriau taurelė trauktinės (degtinės, viskio, konjako), nei bokalas vyno ar puslitris alaus;

Sezono metu patarčiau valgyti vyšnias bei trešnes. Mokslas tiksliai nežino kodėl, tačiau jos padeda išvengti podagros priepuolių. Žinoma, valgyti reikia su saiku, nes, vis tik, tai yra krūva cukraus. Tad, pakartosiu: tik sezono metu;

Atsisakykite šparagų (smidrų). Vokietijos medikai pastebėjo aiškia tendenciją: atėjus smidrų sezonui daug daugiau žmonių kreipiasi pagalbos ištikus podagros priepuoliui. Kodėl tai vyksta, taip pat neaišku, tačiau tai yra faktas.

Jei esate linkęs sirgti podagra, saikingai vartokite jūrų gėrybes  –  jos gali išprovokuoti priepuolius. Žinoma, jei nesergate jau keletą metų, moliuskais ir krevetėmis džiaugtis galima ir dažniau. 

Galutinai atsisakykite visų rafinuotų augalinių aliejų bei margarino, kitokių riebiųjų mišinių: šis “maistas” organizme sukelia uždegiminius procesus. Paprasčiau  –  tai yra nuodas;

Būtinai vartokite kitus, normalius riebalus: sviestą, gyvulių bei paukščių taukus ir tyrą alyvuogių aliejų. Neužsižaiskite su egzotika: pavyzdžiui, su ghi sviestu, kuriame, lydymo proceso metu atsiranda transriebalų (nedaug, žinoma) ir išdega visos naudingos, šviežiame svieste esančios, medžiagos. Turėtumėte žinoti, kad indai sugalvojo Ghi ne tam, kad būtų kietesni už likusį pasaulį, o todėl, kad jų mityboje pieno produktai užima svarbią vietą, ten dažnai būna labai karšta, o šaldytuvai išrasti, palyginus, visai neseniai. Būtų turėję šaldytuvus, gal ghi būtų ir nesugalvoję;

Riebalų mityboje turėtų netrukti, jų vengti tikrai nereiktų (be tų, gerųjų): tokiu būdu jūsų suvalgomo maisto kiekis kiekybiškai bus daug mažesnis, skrandis ir žarnynas viską daug lengviau įsisavins ir tokiu būdu jūsų organizmo medžiagų apykaita bus aukštumoje, kas reiškia, jog jūs mažiau sirgsite. Apskritai, bet kokiomis ligomis;

Ir, be abejo, reikalingas judėjimas: geriausia, žinoma, vaikščiojimas ar saikingas svorių tampymas (vyrams), važinėjimas dviračiu, plaukiojimas. Pasikartosiu: tik saikingas! Pervargimai, persitempimai, mažina organizmo atsparumą, imunitetą, tad, linkusiems į tai, atkeliauja ir podagros priepuoliai;

Maksimaliai venkite saldžių bei krakmolingų angliavandenių, tačiau pilnai jų atsisakyti jokiu būdu nereiktų. Vieną dieną savaitėje drąsiai sukirskite picą, ar, porą kartų savaitėje pasimėgaukite bulvėmis (ryžiais), tačiau to turėtų pakakti. Mėsa visai maloniai valgosi ir vien tik su daržovėmis, duona ir kitoks krakmolingas garnyras nėra privalomi, tad…

Venkite valgyti daug liesos mėsos, nes joje daug baltymų, o jų perteklius taip pat iššaukia priepuolius. Riebi mėsa ar liesa, su riebiu padažu, daug sveikiau: atitinkamai, kaip jau sakiau, visko suvalgoma mažiau, tad, baltymų perteklius negresia. 

Daržovės sveikiau yra jau kiek apdirbtos: troškintos, virtos ar maišytos su grietine, aliejumi, nei grynos. Žiemą, o ir ne tik  –  raugintos, marinuotos (marinuotos  –  kiek saikingiau), troškintos. Turėtume prisiminti, kad žmogus žmogumi tapo ir dėl to, kad išmoko apdirbti maistą bei palengvinti jo įsisavinimą. Jei nebūtume išmokę termiškai apdirbti maisto, ko gero, ir dabar būtume tupėję medžiuose ir griaužę laukinę rūgščiai sprangią kriaušę. 

Štai tokius patarimus duočiau žmogui, kuris klaustų manęs. Nes podagra, ne kažkoks atskiras mistinis susirgimas, o bendras organizmo nusilpimas, sutrikusi medžiagų apykaita. Ir sureguliuoti viską galima tik normaliu gyvenimo būdu, o tablečių nuo šios ligos, paprasčiausia, nėra.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

4 thoughts on “Apie podagros gydymą: ką pasakojau seniau ir ką sakau dabar”

  1. nuva. Eilinis atvejis, kai pasirodo, kad blogis – ne riebalas, o baltymas. O ypač daug baltymų.

    1. Tačiau tas „daug“ turi būti tikrai daug 🙂 Baltymo kaloringumas dvigubai mažesnis, nei riebalo, atitinkamai, jei valgoma liesai, baltymo suvalgoma itin daug, o jo perteklius, jei nėra fizinės veiklos, stipriai veikia inkstus. Kaip žinoma, podagra yra inkstų sutrikimas, kai jie pradeda išskirti šlapimo rūgšti. Kuri kristalizuojasi ir nusėda apatinėje kūno dalyje, žemiausioje vietoje esančiame sąnaryje ir tada nežmoniškai skaudą didijį pirštą 🙂

  2. Jurgita Merke

    Ačiū, Sauliau! Labai geri pastebėjimai! Būtinai pasinaudosiu patarimais, nes visa, ką vykdau pagal tradicinius nurodymus, veikia tikrai ne mano naudai – tą jaučiu kasdien. Abejones tradiciniais patarimais sukėlė pažįstamo musulmono podagros diagnozė – alkoholio nevartojantis, liesa mėsa besimaitinantis žmogus. Iš principo, jis neatitiko pusės visų „reikalingų“ sąlygų.
    Išsisaugosiu jūsų patirtį. Dar kartą didelis dėkui 🙂

Komentuokite