Skip to content

Ant stiklo pamačiau Dievo kūrinį…

Ryte ant virtuvės lango randu vieną pirmųjų pavasarinių musių. Ji nusilpusi, matosi, kad nekoncentruota:  sparneliai kiek labiau praskėsti, ropojimas nekoordinuotas. Jaučiu  –  alkana, o ir nesušilusi dar iki galo. Žiūriu į ją filosofiškai, arba, kaip gyvenimo patirties turintis nejaunuolis: lai gyvena. Gyvybė juk. Jei kas kūrė padarėlius, sukūrė ir šios musės protėvius ir tai darė tikrai ne be reikalo. Musėje slypi kol kas man nežinoma prasmė.

Tada į virtuvę ateina JI.

 –  Dar musės neužmušei?  –  su akivaizdžiu pasibjaurėjimu stebi stiklu ropojantį Dievo kūrinį.

 –  O kam ją…  –  pradedu šneką, tačiau tuo metu JI stipriai servetėle suspaudžia mažą gyvybės kamuolėlį, pasigirsta tylus trakštelėjimas ir nereikalingi jokie atsakymai. Prasmės nebelieka.

Moterys…

Jums gali patikti Vienuoliai atvėrė kamaros duris ir jų veidus iškreipė nuostaba…

Komentuokite