Ant ko kepti blynus?

Kai kuriems grupiokams žadėjau, kad papasakosiu, kodėl maistą kepinu ant tyro alyvuogių aliejaus, nors pagal visus „sveikumo“ kanonus, jie kepimui netinka, o tik „žaliam“ vartojimui.

Mano logika labai paprasta. Pirmiausia, iš savo gyvenimo išmetu šlamštą, kurio negaliu vadinti maistu (kalbu apie riebalus), o tai reiškia, kad kadaise į šiukšlių kibirą, o dabar – ir istorijos užmarštin iškeliavo tokie „riebalai“, kaip:

margarinas;

visi (absoliučiai visi!) rafinuoti aliejai. Tai tokia geltonos spalvos mašininė alyva, pigiai pardavinėjama visuose prekybos centruose ir, anot pardavėjų, tinkanti maisto gamybai, o realybėje – mechaninių detalių sutepimui.

Toliau: daug kas negali pasirinkti tarp paprasto sviesto ir lydyto. kitaip dar vadinamo Gi (ghi) ar ten panašiai. Aiškinu: kai indai neturėjo šaldytuvų, jie išmoko sviestą lydyti, atitinkamai, išrado sviesto išvalymo būdą, kai lieka tik grynas riebalas ir toks sviestas gali išstovėti netgi šimtmečius, nesugedęs. Tačiau, jei yra galimybė, visada renkuosi gryną, kuo šviežesnį sviestą, nes tose svieste esančiose „nuosėdose“, kurios sudega sviestą lydant, yra labai daug visokio gėrio ir organizmui naudingų medžiagų.

Tarp kitko, lydant sviestą, jame atsiranda nedaug transriebalų, o kam jie man reikalingi? Tačiau prieš lydytą sviestą nieko blogo pasakyti negaliu, kas mėgsta – lai sėkmingai vartoja ir džiaugiasi.

Kodėl kepimui pasirinkau itin tyrą alyvuogių aliejų? Na, kartais kepu ant kiaulės taukų, o kiaušinienę net ir ant sviesto. Tačiau aliejus man tinka, nes, jo sudėtyje dominuoja mononesočiosios riebalų rūgštys, kurios kaitinant skyla gana sunkiai, aišku, ne taip, kaip sotieji riebalai, bet ir ne taip greitai, kaip polinesotieji. Taip pat žinau, kad gero aliejaus (vis kalbu apie tyrą alyvuogių) smilkimo temperatūra prasideda tik nuo 190 laipsnių, o kuo aukštesnė aliejaus kokybė, tuo labiau didėja ir smilkimo temp. riba. Ji gali būti ir virš 200 laipsnių.

Bet tyrą alyvuogių aliejų kepimui pasirinkau dėl to, kad yra neblogas jo vartojimo pavyzdys: praktiškai visos Viduržemio jūros regiono šalys jį naudoja šimtus ir net tūkstančius metų ir bėdos dėl to nemato. Archeologai ištyrė, kad senovėje, turtingesnės šeimos, Graikijoje per metus suvartodavo net iki 300 litrų aliejaus! O jis niekada nebuvo pigus, todėl prasčiokai turėdavo tenkintis su 30 – 40 litrų per metus. Ir taip, aliejus buvo valgomas žalias, su duona, su sūriais ir daržovėmis, tačiau ant jo taip pat būdavo ir kepama. Ir, kaip matote, nei tie graikai išmirė, nei kas ten blogais su jais pasidarė, todėl ant šio aliejaus kepu ir aš. Atminkite: kuo kokybiškesnis aliejus, tuo saugiau ant jo kepti!

O pas mus paskleistas mitas, kad kepimui tinka įvairūs ten vynuogių kauliukų aliejai (tipo, atsparesni karščiui) ar rafinuotieji – tai tik verslo „indėlis“ į visuomenės sveikatą, kuris vieną dieną atsisuks prieš pačius „verslininkus“. Taip pat šios nesąmonės skleidžiamos ir „sveikuolių“ rateliuose, na, bet apie juos būtų atskira tema.

Bent 10 metų domėjausi būtent riebalais ir jų įtaka žmogaus sveikatai, todėl galiu atsakingai pareikšti (kaip sakoma – duodu zembą 🙂 ), kad šiais laikais žmonijos sveikatą alina dvi didelės maisto produktų grupės: cukrus ir neteisingi riebalai. Apie cukrų nekalbėsiu, o štai, kas susiję su riebalais, paminėsiu dar kartą: visi rafinuotieji, kokie ten bebūtų – rapsų, saulėgrąžų, kanapių ar sėmenų, yra NUODAS, SUKELIANTIS VĖŽINIUS SUSIRGIMUS. Taip pat prie nuodų priskiriu margariną, o jau saldžius sausainius, keptus su margarinu, priskirčiau realiai  nuodingų produktų kategorijai. Žinote, kaip su grybais: yra valgomi grybai, nevalgomi ir nuodingi. Tai va, margarinas ir rafinuotieji pagal mano klasifikaciją – nuodingi.

Tiek trumpai apie riebaliukus.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite