Įsitikinau, kad galima prisigerti nuo giros. Tiesą pasakius – prigirdyti grupę slaptų alkoholikų, kurie, gal anksčiau ir manė, kad negeria, tačiau kai turi galimybę nemokamai atsigerti, tai prisilaka iki žemės graibymo.

O viskas buvo taip. Išnešiau puodą su rūgstančia gira į terasą, kad saulutė pašildytų. Keli lašai nuvarvėjo ant terasos plytelių.

Po valandėlės išėjau pasižiūrėti rūgimo proceso ir pamačiau TAI…

Aplink voliojosi būrys girtų skruzdėlių. Pradėjau stebėti – atsigavusi skruzdėlė pakildavo ir vėl žirgliodavo prie rudo giros taško ant plytelės. Čia sustingdavo, matyt, vėl prisisiurbdavo alkoholio ir atšliauždavo į šoną.

Prajuokino pasirodžiusi visai kito kalibro skruzdėlaitė – daug mažesnė už girtąsias. Atbėgusi prie giros taško staiga įkalė, po to pradėjo vaikyti didžiąsias. O tos bėgo – keista, bet bijojo tos mažosios. Ne be reikalo sakoma – svarbu ne ūgis, o smūgis!

Nubėgau atsinešti telefono, labai norėjau nufilmuoti išgertuves ir mažosios skruzdėlytės pasisklaidymus. Deja, viskas buvo aprimę: didžiosios girtos šlytinėjo į visas puses, o mažoji sulėtintai lankė kelis taškus – įkaldama viename, eidavo link kito,  po to prie trečio ir atgal. Muštynių nebuvo, įsivyravo girta taika.

Nežinau, gailėti skruzdėlių, ar džiaugtis, kad suteikiau šansą iki valiai atsigerti skanaus alkoholio. Tikriausia, anksčiau jos net nežinojo, kad yra alkoholikės, tačiau aptikusios gėralo šaltinį negalėjo susilaikyti.

Ech, nėra Verygos ant jų!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite per Contribee arba PayPal.

Komentuokite