Matydamas vyriausybės narių bendravimą su tautiečiais, pasidariau išvadą: tie žmonės neturi rimtos gyvenimiško patirties, todėl gali sau leisti meluoti, viešai žeminti kitokius arba nepagrįstai vaidinti geradarius.
Ir aš nekalbu apie patirtį, įgytą, sakykim, 20 metų dirbant viename kolektyve ir sėdint prie kompiuterio. Tai – labai ribotas pasaulio pažinimo būdas, nors, gabus žmogus ir iš to pasidarytų reikalingas išvadas.
Mano kartai buvo lemta patirti daug išbandymų.
Iš pradžių mes klausėmės daug komunistinės propagandos, atsargiai pasakodavome politinius anekdotus. Dalis mano bendraamžių kariavo Afganistane, kiti gesino Černobylį, man teko braidyti su ginklu po Šiaurės sniegynus.
Manote, grįžę namo atsipalaidavome?
Kur tau: į Lietuvą įsiveržė laisvas laukinis kapitalizmas, prasidėjo biznių ir versliukų “sukimas”, bendravimai su mokesčiais ir, kas daug baisiau, su “berniukais”. Šimtai, ne, tūkstančiai tautiečių tuo metu padėjo savo jaunas galvas.
Tikrai nemažai daliai to meto verslininkų teko ragauti ir valdiškos duonos: pasėdėti cypėje. Vieni “ilsėjos” ilgiau, kiti kiek trumpiau. Tai – neįkainojamas universitetas, išmokęs likti žmogumi, nemeluoti savo bendrams, neapgaudinėti ir nežadėti to, ko negali.. Taip, nemažai šio kurso studentu palūžo: išdavė savo draugus, savo idėjas. Tačiau ir tai normalu: juk negali visi būti vienodi, tuo labiau stiprūs. Tiesiog, gyvenimas visus natūraliai ir negailestingai sustatė į jiems skirtas vietas.
Klausant politikų kalbų, ypač mūsų vyriausybės atstovų, susidaro įspūdis, kad jie gimė ir augo atskirti nuo žmonių, tai yra, nuo gėrio ir blogio, tarsi šiltnamio sąlygomis. Meluojant ir žadant jų sąžinė net nevirpteli: jie nesuvokia, kad buvo laikai, kai už melavimą tave galėjo viduržiemy nuogą įmesti į properšą Nemune. Jie niekada nebuvo baudžiami ir normaliai auklėjami. Užtat taip ir elgiasi.
Jokiu būdu nesakau, kad visiems būsimiems politikams privaloma pasėdėti kameroje, jokiu būdu.
Tačiau kažkoks mechanizmas, neleidžiantis apgaudinėti bei meluoti, o ir elgtis mandagiai, privalo būti sukurtas.
Galbūt mums, mano kartai ir pasisekė: be didesnių išsigalvojimų tiesiog natūraliai buvome išauklėti, nes kito kelio nebuvo.
Ką daryti su dabartiniais meluojančiais ir besimėtančiais pažadais politikais?
Jei turite idėjų, prašau, parašykite apie jas komentarų skiltyje.
Gal jums patiks Spalvos išgalvotame pasaulyje?
